Cervidae

Apkramtyti medžių ir krūmų ūgliai, nulaužytos medelių viršūnės, aplaupyta žievė, nutrinti medelių kamienai. Lietuvoje didžiausią žalą miškams daro briedžiai (Alces alces L.), europinės stirnos (Capreolus capreolus L.) ir taurieji elniai (Cervus elaphus L.).

Pažeidimai

Briedis (Alces alces L.)

Briedis - vienas iš stambiausių miškų žinduolių, ilgomis kojomis, masyvia priekine liemens dalimi, trumpa uodega, ilgomis ausimis, stambia galva su didele nukabusia viršutine lūpa. Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos raukšlė - "barzda", kurią turi ir patinai, ir patelės. Kailis tamsiai rudas, snukio galas, papilvė, kojų vidinė pusė ir apačia pilki. Ragus turi tik patinai.

Veiklus ištisus metus. Poruojasi rugpjūčio pabaigoje - spalio pradžioje. Nėštumas trunka 7,5-8 mėnesius. 1-2 jauniklius atsiveda balandžio-gegužės mėnesį. Nors žolę pradeda ėsti jau kelių dienų amžiaus, tačiau pienu maitinasi apie 3,5-4 mėnesius. Žiemą briedžiai gyvena mišriais pulkais.

Briedis yra dendrofaginė rūšis, todėl gyvena sumedėjusia augalija apaugusiuose plotuose. Aptinkami miškų pakraščiuose, drėgnuose lapuočių medynuose, mažuose miškeliuose ir net krūmynuose. Vasarą mėgsta ūksmingas ir pelkėtas vietas, nes yra jautrūs aukštai temperatūrai. Žiemą telkiasi pušų ir drebulių jaunuolynuose. Minta daugiausiai medžių ir krūmų lapais bei žoline augalija. Itin mėgsta aukštaūgius, pelkinius ir vandens augalus. Žiemą ir ankstyvą pavasarį medžių ir krūmų ūgliai bei žievė yra pagrindinis briedžių maistas. Labiausiai mėgsta pušų, drebulių, karklų ir beržų ūglius, taip pat laupo drebulių žievę.

Taurusis elnias (Cervus elaphus L.)

Tauriojo elnio kūnas tvirtas, kojos plonos, kaklas iš šonų plokščias, uodega trumpa, ausys didelės. Vasarą kailis rausvai rudas. Galva, išorinė ir priekinė kojų pusės, šnervės - tamsiai pilkos, vidinė kojų pusė - šviesiai pilka, ''veidrodėlis'' gelsvai rudas. Patelės nuo kaklo per nugarą turi tamsią išilginę juostelę, o papilvės yra pilkos arba balsvos. Ragus turi tik patinai.

Veiklus ištisus metus. Poruojasi rugsėjo-spalio mėnesį. Nėštumas trunka 8 mėnesius. 1-2 jaunikliai gimsta gegužės-birželio mėnesį. Pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliai gyvena kartu su patelėmis, sudarydami mišrius pulkus. Suaugę patinai atsiskiria ir žiemą gyvena patinų būreliais, o prieš rują užsiima atskiras teritorijas ir jas pasiženklina.

Labiausiai mėgsta lapuočių ir mišrius miškus. Minta visų lapuočių medžių (išskyrus alksnio), krūmų ir puskrūmių šakelėmis, ūgliais, lapais, žieve, pumpurais, vaisiais, žole, samanomis, kerpėmis, grybais bei žemės ūkio kultūromis. Noriai ėda uosių, ąžuolų, drebulių, pušų lapus, spyglius ir ūglius. Žievę dažniausiai laupo nuo uosių, drebulių, eglių. Didžiausią žalą daro mažai miškingų teritorijų derlingo dirvožemio kietųjų lapuočių medynuose. 

Europinė stirna (Capreolus capreolus  L.)

Stirna - mažiausias mūsų krašto kanopinis žinduolis. Ilgomis kojomis, ilgu kaklu, plokščiu, lieknu liemeniu. Užpakalinės kojos truputi ilgesnės už priekines. Vasarą kailis būna raudonai arba gelsvai rudas, o žiemą - rusvai pilkas. Kūno apačia visuomet truputi šviesesnė. Uodegos pamate turi baltą dėmę, vadinamą "veidrodėlį". Kakta tamsi, snukio galas juodas, smakras ir lūpų kampai balti, skruostai gelsvi. Patinai nedaug stambesni už pateles, turi ragus.

Veikli ištisus metus. Poruojasi liepos-rugpjūčio mėnesį. Nėštumas trunka 9,5 mėnesio. 1-2 jaunikliai gimsta gegužės-birželio mėnesį. Pirmuosius metus gyvena su patele. Žiemą stirnos gyvena mišriuose pulkuose kartu su patinais ir jaunikliais.

Stirnos gyvena visuose miškuose, mažose laukų giraitėse, pamiškėse, krūmynuose. Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais, lapuočių medžių ir krūmų šakelėmis, žieve (išskyrus alksnio).

Priemonės

Miško apsaugai nuo elninių žvėrių yra taikomos biologinės, mechaninės bei cheminės apsaugos priemonės. Biologinėms apsaugos priemonėms priskiriamas elninių žvėrių elementariųjų populiacijų bei jų sąveikos su gyvenamąja aplinka valdymas, t.y. palaikomas optimalus elninių žvėrių skaičius tam tikrame teritorijos plote arba didinama tos teritorijos pašarinė talpa, tam, kad žvėrys galėtų maitintis nejausdami pašarų trūkumo ir taip minimaliai pažeistų pagrindines medžių rūšis. Mechaninėms apsaugos priemonės priskiriamos individualios apsaugos priemonės - įvairaus tipo (plastikiniai, vielos tinklo, medinių tašelių ir pan.) gaubtai sodinukams bei  miško sklypų apsaugos priemonės - tvoros (karčių, vielos tinklo ir pan.). Individualios apsaugos priemonės yra pakankamai brangios, todėl jomis dažniausiai saugomos tik vertingiausios medžių rūšys ir dažnai apdedant tik kas kelintą medelį. Tvoromis dažniausiai tveriami ypač vertingi želdiniai. Ši apsaugos priemonė yra labai brangi ir naudojama tik ten, kur negalima patikimai apsaugoti kitomis priemonėmis. Plačiausiai naudojamos cheminės apsaugos priemonės, kurioms priskiriamos įvairios atbaidančios medžiagos - repelentai. Gyvūnus šios medžiagos atbaido spalva, kvapu, skoniu.

Literatūra, nuorodos

Baleišis, R.; Bluzma, P.; Balčiauskas, L. Lietuvos kanopiniai žvėrys. Vilnius, 2002.

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V. ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

Isokas, G. Enciklopedinė miško knyga. Vilnius, 2001.

Navasaitis, A.; Pėtelis, K. Medžioklė. Kaunas, 1998.

Prūsaitė, J.; Mažeikytė, R.; Pauža, D.; ir kt. Lietuvos fauna: žinduoliai. Vilnius, 1988.