Valgomojo geltonpintė Laetiporus sulphureus (Bull.) Murrill

Sinonimai: Geltonoji kempinė

Sistematika
Karalystė Fungi Grybai
Skyrius Basidiomycota Papėdgrybūnai
Klasė Basidiomycetes Papėdgrybiai
Poklasis Agaricomycetidae Agaricomycetidae
Eilė Polyporales Kempiniečiai
Šeima Polyporaceae Kempiniai
Gentis Laetiporus Geltonpintė

Pažeidimai
Medžio rūšis: ąžuolas, gluosnis, retai kiti medžiai
Pažeidimo vieta: kamienas, kelmas
Pažeidimo pobūdis: sukelia destrukcinį medienos branduolio puvinį žaliems ir negyviems medžiams
Pažeidimo laikas: vaisiakūniai išauga vasarą, rečiau rudenį, pavasarį
Medžio amžius: įvairus, dažniau vyresni medžiai

Simptomai
Sukelia rausvai rudą destrukcinį lapuočių medžių (rečiau spygliuočių) branduolio puvinį. Puvinio pažeista mediena pradinėje stadijoje rausva, skersiniame pjūvyje kaip didelės centrinės dėmės, išilginiame pjūvyje sudaro ištęstas rausvas juostas su baltomis juostelėmis. Vėliau puvinio pažeista mediena paruduoja, jos plyšiuose susikaupia baltos spalvos grybienos telkiniai, dar vėliau – ištisos grybienos plėvės, mediena subyra į prizminius gabalėlius ir lengvai sutrinama į miltelius. Puvinys nuo priekelminės kamienų dalies išplinta vidutiniškai iki 2-3 m, kartais į 6-12 m aukštį. Puvinio pažeisti kamienai nebetenka padarinės medienos vertės, gali susidaryti drevės, medžiai tampa neatsparūs vėjams ir dažnai nesulaukia ūkinės brandos.
Vaisiakūniai ant medžių išauga ne kasmet, todėl nesant vaisiakūnių grybo pažeistus augančius medžius atpažinti sunku.

Ekologija
Lietuvoje dažna, ypač senuose parkuose ar medynuose ant sužalotų senų ąžuolų kamienų ar stuobrių, žymiai retesnė ant uosių, gluosnių, labai reta ant riešutmedžio, baltosios tuopos, buko, slyvos ir kitų lapuočių medžių, spygliuočių (maumedžio). Medynuose parazituoja pavienius, nusilpusius, dažniau senesnius medžius. Išplitusi Europoje, Azijoje (Kaukazas, Sibiras), Š. Afrikoje, Š. Amerikoje, Australijoje.

Morfologija
Vaisiakūniai vienmečiai, auga nuo pavasario iki rudens. Kepurėti, dideli (iki 40 cm skersmens, iki 5 cm storio), čerpiškai suaugę po kelis, rečiau pavieniai, plokščių, pusiau apskritų, vėduokliškų arba kastuviškų kepurėlių pavidalo, plačiu kraštu prisitvirtinę prie substrato, neretai ties pagrindu kraštai suaugę į čerpišką masę, švieži vandeningi, mėsingi, išdžiūvę lengvi, kreidos konsistencijos, trapūs, malonaus grybų kvapo. Kepurėlių paviršius banguotas arba spinduliškai raukšlėtas, be plaukelių, su apnašomis, be rievių, oranžinės arba geltonai oranžinės spalvos, dažnai su menku rožiniu atspalviu, ypač arčiau krašto, vėliau išblanksta, įgauna šviesiai gelsvai rusvą arba nešvariai blyškiai ochrinį atspalvį. Jaunų vaisiakūnių kraštai bukoki, storoki, lygūs, vėliau suplonėja, pasidaro vagoti, dažnai kiek nulinkę žemyn, senų ir sausų vaisiakūnių – daug ryškesnių spalvų. Himenoforas arčiau kraštų beveik vamzdelinis (poros pailgos), kitur netaisyklingas, labirintinis (poros ilgos, vingiuotos) arba beveik lakštelinis. Bazidės 15-18 x 5-7 μm. Sporos kiaušiniškos arba plačiai elipsiškos, 5-7 x 3,5-4,5 μm, nusmailėjusiu pagrindu, dažnai su vienu riebaliniu lašu centre, plonu lygiu apvalkalėliu, bespalvės.

Biologija
Saprotrofas ir pavojingas žaizdų parazitas. Augantys medžiai apsikrečia per įvairias žievės ir medienos žaizdas, nulaužtas šakas. Grybiena patenka į branduolinę medieną ir sukelia greitai plintantį šerdinį korozinio tipo medienos puvinį. Apgyvendintus medžius nudžiovina per keletą metų. Paprastai balaninės medienos nepažeidžia, todėl su centriniu puviniu medžiai gali palyginti ilgai išlikti, jei jų nenulaužia audros. Vaisiakūniai auga medžių kamienų sužalojimo vietose, daugiausia apatinėje kamieno dalyje, retai aukščiau nei 3 m. Kaip biotrofas prisitaiko ir ant negyvų kamienų bei kelmų. Medžiui žuvus, toliau auga kaip saprotrofas.

Apsauga 
Specialios apsauginės priemonės nepraktikuojamos. Svarbu apsaugoti augančius medžius nuo mechaninių sužeidimų vykdant įvairias miško ūkines priemones (kertant medžius, traukiant ir išvežant miško produkciją, vykdant kitą veiklą): žievės sužalojimų, šakų nulaužimų, įkirtimų, patašymų. Vertingų medžių apsaugai (parkuose) šviežios žaizdos nuo puvinio sukėlėjų aptepamos apsauginiais preparatais.
 Medynų sveikatingumo padidinimui vykdomi sanitariniai kirtimai. Kirtimui pirmiausia parenkami medžiai, užkrėsti grybinių ligų ir apnikti liemenų kenkėjų, taip pat labai nusilpę, džiūstantys, su mechaniniais pažeidimais, su kempininių grybų vaisiakūniais. Valgomosios geltonpintės apkrėstus medžius lengva pažinti iš ryškiaspalvių vaisiakūnių.

Literatūra, nuorodos
 Dabkevičius Z., Vasiliauskas A., Žiogas A. Miško fitopatologija. Kaunas, Lututė, 2006. P. 250-251.
 Gricius A., Matelis A. Lietuvos grybai, VI t. Afiloforiečiai, Antroji dalis. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. P. 82-84.
Hartmann G., Nienhaus F., Butin H. Medžių ligų ir kenkėjų atlasas. Medžių susirgimų diagnostika. Vilnius: Petro ofsetas, 2005. P. 188.
 Urbonas V. Lietuvos grybų atlasas. Kaunas, Lututė, 2007. P. 407.
Butin H. Tree diseases and disorders. Cause, biology and control in forest and amenity trees. Oxford. New York. Tokyo: Oxford Univ. Press, 1995. P. 169.
 Łakomy P., Kwaśna H. Atlas hub, Poradnik leśnika. Warszawa, Multico, 2008. P. 154-155.
 Mańka K., Fitopatologia leśna. Warszawa, Państwowe Wydawnictwo Rolnicne i Leśne, 1998. P. 313-314.
 Федоров Н. И., Лесная фитопатология. Минск, БГТУ, 2004. P. 349-351.
 Семенкова И. Г., Соколова Э. С. Фитопатология. Москва, Издательский центр “Академия”, 2003. P. 329.