Raudonkraštė pintainė Fomitopsis pinicola (Sow.: Fr.) P. Karst.

Sinonimai: Raudonkraštė pintis

Sinonimai: (sinonimų yra 46) Antrodia tuber (P. Karst.), Boletus marginatus Pers., Favolus pinihalepensis Pat., Fomes pinicola (Sw.) Fr., Ganoderma rubrum (Lįzaro Ibiza) Sacc. Et. Rotter, Ischnoderma helveolum (Rostk.) P. Karst., Mensularia alba Lįzaro Ibiza, Piptoporus helveolus (Rostk.) P. Karst., Placodes helveolus (Rostk.) Quél., Polyporus cinnamomeus Trog, Pseudofomes pinicola (Sw.) Lįzaro Ibiza, Scindalma semiovatum (Schaeff.) Kuntze, Scindalma ungulatum (Schaeff.) Kuntze, Trametes pinicola (Sw.) P. Karst., Ungulina marginata (Pers.) Bourdot et. Galzin. ir kiti.

Sistematika
Karalystė Fungi Grybai
Skyrius Basidiomycota Papėdgrybūnai
Klasė Agaricomycetes Papėdgrybiai
Poklasis Agaricomycetidae 
Eilė Polyporales Kempiniečiai
Šeima Fomitopsidaceae 
Gentis Fomitopsis Pintainė

Pažeidimai
Medžio rūšis: ant papuvusios spygliuočių ir lapuočių medienos, retai ant gyvų medžių
Pažeidimo vieta: kamienai, stuobriai, kelmai, mediena
Pažeidimo pobūdis: sukelia korozinį-destrukcinį medienos puvinį žaliems ir negyviems medžiams
Pažeidimo laikas: pažeidimai pastebimi ištisus metus
Medžio amžius: įvairus, dažniau vyresni medžiai

Simptomai
Sukelia rudąjį balanos-branduolio destrukcinį (rudąjį kubinį) medienos puvinį. Puvinio pažeista mediena pradinėje stadijoje parausta, vėliau tampa rausvai ruda, ji skersiniame stiebo pjūvyje išsiskiria žiedų ar įvairios formos dėmių pavidalu, esančių arčiau periferijos. Vėliau rausvai rudame fone atsiranda ilgi balzgani štrichai ar ovalios dėmelės, padengti rausvai rudais brūkšneliais. Dar vėliau visiškai paruduoja, suskyla į prizminius gabalėlius, kurių plyšiuose išauga baltų plėvelių pavidalo balta grybiena. Prizmiški gabalėliai lengvai sutrinami į miltelius. Švieži pažeistos medienos pjūviai turi aštrų nemalonų kvapą. Po keleto metų po apsikrėtimo išauga grybo vaisiakūniai – kempinės.

Panašūs požymiai 
Vaisiakūniai panašūs į tikrosios pinties (Fomes fomentarius) kempines, kurios išauga ant žalių ir negyvų medžių stiebų įvairiuose aukščiuose, jų viršus kietas, pilkas su rudai pilkai juostuotais pakraščiais, apačia šviesiai ruda. Sukelia baltąjį puvinį.

Ekologija 
Lietuvoje labai dažna. Tai vienas dažniausių kempininių grybų mūsų respublikos teritorijoje. Randama įvairiuose miškuose ir parkuose kaip saprotrofas ant negyvų išvirtusių ar vėjo nulaužtų spygliuočių ir lapuočių medžių kamienų, ant sausuolių medžių, kelmų ir stuobrių. Išauga ant ilgai laikomos miško medienos, ardo ūkinių atviro tipo statinių medieną (tiltus, stulpus, sandėlius, rūsius ir kt.). Pasitaiko kaip parazitas ant gyvų augančių nusilpusių medžių, ypač mechaninio pažeidimo vietose apatinėje stiebų dalyje. Dažniausia pažeidžia eglių kamienus ir kelmus, mažiau – juodalksnius ir beržus, dar rečiau pušis, maumedžius, liepas, drebules, gluosnius, vaismedžius ir kitus lapuočius. Išplitusi Europoje, Centr. ir R. Azijoje, Š. Afrikoje, Š. ir Centr. Amerikoje, Australijoje, N. Zelandijoje.

Morfologija
Vaisiakūniai daugiamečiai, kanopos ar kepurėlių pavidalo, šonu priaugę prie substrato, pavieniai (rečiau suaugę po kelis), iki 40 cm ilgio, iki 25 cm pločio, 410 (15) cm storio, kamštiški arba sumedėję, kieti. Kepurėlių paviršius iš pradžių su kieta, lipnia, neretai blizgančia, rausvai ruda luobele, plikas, su koncentrinėmis, kasmet priaugančiomis naujomis rievėmis, karpotas arba lygus, šviesiai gelsvas, gelsvai oranžinis, rausvai rudas, rausvai kaštoninis, pilkšvas, juosvas arba beveik juodas. Kraštai smailūs arba buki, viršutinėje pusėje šviesiai gelsvi, rausvi arba oranžiniai, dažnai su skysčio lašais. Jaunų vaisiakūnių himenoforo paviršius baltas, kreminis, vėliau gelsvas, citrinos spalvos, rusvas, drėgname ore išskiria vandens lašus, paspaudus – pilkai violetinis. Trama kamštiška, paplėkusios medienos, parūgusių grybų kvapo. Bazidės buožiškos, 14-20 x 6-8 μm, su 4 sterigmomis. Sporos pailgai elipsiškos arba pailgai kiaušiniškos, 6-8 x 3,5-4 μm, lygiu plonu apvalkalėliu, iš vieno šono truputį įlinkusios, pagrindas karatais kiek įstrižai nusmailėjęs, bespalvės.

Biologija
Medžiai apsikrečia bazidiosporomis net per mažiausias mechanines žaizdas. Pažeistose eglėse puvinys pirmiausia vystosi periferinėje stiebo dalyje, vėliau išplinta į centrinę stiebo dalį ir pasiekia vidutiniškai 4 m aukštį. Tai aktyvus miško sanitaras, ardantis negyvą medieną miškuose.

Apsauga
Specialios apsauginės priemonės nepraktikuojamos. Svarbu apsaugoti augančius medžius nuo mechaninių sužeidimų vykdant įvairias miško ūkines priemones (kertant medžius, traukiant ir išvežant miško produkciją, vykdant kitą veiklą): žievės sužalojimų, įkirtimų, patašymų. Parkuose ir soduose nupjautų šakų ir kito pobūdžio šviežias žaizdas aptepti apsauginiais preparatais nuo puvinio sukėlėjų. Medines lauko konstrukcijas nuo puvinio apsaugoti antiseptinėmis priemonėmis.
 Medynų sveikatingumo padidinimui vykdomi sanitariniai kirtimai. Kirtimui pirmiausia parenkami medžiai, užkrėsti grybinių ligų ir apnikti liemenų kenkėjų, taip pat labai nusilpę, džiūstantys, su mechaniniais pažeidimais, su kempininių grybų vaisiakūniais.
Grybas kaip saprotrofinis medienos ardytojas gali būti taikomas spygliuočių medynų apsaugai nuo šakninės pintenės (Heterobasidion annosum). Naudojamas biologinis preparatas ugdant eglių jaunuolynus šiltuoju metų laikotarpiu – ant maistinių terpių išaugintos grybo grynos kultūros. Jo sporomis apkrėtus šviežių kelmų paviršių, micelis greit įsikuria medienos substrate ir kliudo šakninės pintenės įsikūrimui, tuo pačiu ir jos plitimui sveikuose spygliuočių medynuose. Jo gydomosiomis savybėmis domisi medikai.

Literatūra, nuorodos
 Dabkevičius Z., Vasiliauskas A., Žiogas A. Miško fitopatologija. Kaunas, Lututė, 2006. P. 232-233.
 Gricius A., Matelis A. Lietuvos grybai, VI t. Afiloforiečiai, Antroji dalis. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. P. 194-195.
Hartmann G., Nienhaus F., Butin H. Medžių ligų ir kenkėjų atlasas. Medžių susirgimų diagnostika. Vilnius: Petro ofsetas, 2005. P. 63, 216, 217.
 Urbonas V. Lietuvos grybų atlasas. Kaunas, Lututė, 2007. P. 420.
Butin H. Tree diseases and disorders. Cause, biology and control in forest and amenity trees. Oxford. New York. Tokyo: Oxford Univ. Press, 1995. P. 165-166.
Hartmann G., Nienhaus F., Butin H. Farbatlas Waldschäden: Diagnose von Baumkrankheiten. Stuttgart, Eugen Ulmer KG, 2007. P. 46.
 Łakomy P., Kwaśna H. Atlas hub, Poradnik leśnika. Warszawa, Multico, 2008. P. 95-96.
 Mańka K., Fitopatologia leśna. Warszawa, Państwowe Wydawnictwo Rolnicne i Leśne, 1998. P. 316.
 Федоров Н. И., Лесная фитопатология. Минск, БГТУ, 2004. P. 88, 339-340, 406.
 Семенкова И. Г., Соколова Э. С. Фитопатология. Москва, Издательский центр “Академия”, 2003. P. 146, 326-327.