Gilpinia pallida Kl.
Klasė Insecta Vabzdžiai
Būrys Hymenopthera Plėviasparniai
Poburis  Symphyta Augalėdžiai
Šeima
Diprionidae Pjūkleliai

Pavojingas miško kenkėjas, dažnai sudarantis masinio dauginimosi židinius. Graužia spyglius bendrijomis visą gyvenimą. Jų maitinimąsis charakteringas tuo, kad ne tik jaunos bet ir dažnai visiškai suaugę lervos nugraužia spyglių pakraščius palikdamos centrinę gyslą ir viršūnėlę

 

Pažeidimai 
Medžio rūšis:  Pušis
Pažeidimo vieta:  Spygliai
Pažeidimo pobūdis:  Nugraužti ir/arba apgraužti spygliai, išretėjusi laja
Pažeidimo laikas:  gegužė-spalis
Medžio amžius:  Visų amžiaus klasių pušynai, dažnai apninkami jaunuolynai
    Kartu su gelsvuoju pjūkleliu pušų spyglius gali graužti:
    ·    Paprastasis pušinis pjūklelis -  Diprion pini (L.)
    ·    Juodasis pušinis pjūklelis - Diprion simile (Htg.)
    ·    Rudasis pušinis pjūklelis - Neodiprion sertifer (Geoffr.)
    ·    Didysis pušinis pjūklelis -  Macrodiprion nemoralis Ensl.
    ·    Žalsvasis pušinis pjūklelis - Gilpinia frutetorum (F.)
    ·    Žaliasis pjūklelis - Gilpinia virens(Kl.).

 

Morfologija
Suaugėliai. Patinėlių kūnas lieknas, labai mažas, 5 – 7 mm. Antenos bronziniai juodos, 19-22 narelių (dažniausiai 20 narelių), be to, dažniausiai tik du galiniai nareliai neišsišakoję. Galva juoda tik viršutinė lupa ir burnos aparato nariuotos išaugos yra geltonos spalvos. Krūtinė juoda kartu su priešnugarėle, kuri viršutinėje dalyje gali būti apjuosta siaura geltonos ar bronzinės spalvos juosta. Viršutinė pilvelio dalis juoda, apatinė – gelsva, bet priekiniai sternitai pajuodavę. Kojos gelsvos, dalinai pajuodavę.
Patelės turi 18-21 narelių antenas, gelsvai arba rausvai bronzinės spalvos. Du arba trys pamatiniai nareliai visada šviesesni. Galva geltona arba rusvai geltona, dažnai tarp akių yra pajuodavimas, tačiau tas pajuodavimas nesudaro plačios juostelės (taip kaip pas žaliąjį pušinį pjūklelį –Gilpinia virens (Kl.)). Kartais tiktai prieakių zona yra pajuodavusi. Kūno viršutinė dalis yra rusvai gelsva. Ant krūtinės matosi rusvai juodos dėmės (panašiai kaip ir paprastojo pušinio pjūklelio). Atskiri pilvelio tergitai yra plačiai pajuodavę. Visa apatinė kūno dalis, kartu su kojomis yra rusvai gelsva, tik kiaušdėtis yra dalinai pajuodęs. Kartais vidukrūtinis yra tamsesnis nei likusi apatinė kūno dalis. Užpakalinių kojų blauzdos turi vieną dyglio pavidalo pentiną, tuo tarpu kitas pentinas plokščiai ištęstas. Tokius pentinus turi dar dvi pjūklelių rūšys: žaliasis pušinis pjūklelis- Gilpinia virens(Kl.) ir eglinis pjūklelis - Gilpinia polytoma  (Htg.).
Kiaušinėliai. Yra santykinai trumpi, tvirti, salotinės spalvos.
Lervos. Gelsvai žalios. Nugaroje turi siaurą, o šonuose platesnes juostas. Galva rausvai ruda. Suaugusi lerva yra labai panaši į paprastojo pušinio pjūklelio lervą, Atskirti šių dviejų rūšių lervas (taip pat ir jauname amžiuje) yra labai sunku. Skiriasi virš pilvelio kojų esančių dėmių spalva (taško ir kablelio formos). Jeigu jie yra, tai paprastojo pušinio pjūklelio jos matinės, juodos, o gelsvojo pjūklelio – pilkšvai žalsvos. Be to, gelsvojo pjūklelio kūnas dažnai būna juostuotas ir ilgis siekia iki 20 mm. Paprastojo pušinio pjūklelio lervų ilgis siekia iki 26 mm, kartais iki 30 mm.
Kokonai. Yra nedideli, dažniausiai netaisyklingo ovalo formos, plonasieniai, skirtingos spalvos, dažniausiai pilkšvai auksinės. Paviršius padengtas tos pačios spalvos atsiknojusiu nuo kokono siūliškų gijų tinkleliu. Kokono vidinis paviršius gelsvai auksinės, rečiau rusvai auksinės spalvos.
Lerva kokone šviesiai žalsva su rausvu arba gelsvu atspalviu ir juostų pėdsakais. Apatinė lervų kūno pusė visada šviesesnė.

 

Biologija

Metuose turi dvi generacijas. Pirmos generacijos suaugėliai skraido balandžio, gegužės mėn., antros – liepos, rugpjūčio mėn. Diapauzė gali suardyti šį vystymosi ciklą, tačiau ji netrunka ilgiau kaip vienerius metus. Patelė padeda kiaušinėlius viena eile į prapjautą plyšį spyglio šone, kuriame gali būti iki 20 kiaušinėlių. Prapjautas spyglio šonas su padėtais kiaušinėliais savaime užsiveria. Dėtis niekuo nepridengta, pjūvyje išsiskiria tik plonas sakų sluoksnelis. Tuo metu surasti kiaušinėlių dėtis beveik neįmanoma. Surasti juos galima tik tada, kai kiaušinėliai, kaip ir kitų rūšių, vystantis padidėja ir dalinai išlenda virš spyglio pjūvio. Gelsvojo pjūklelio patelių vaisingumas nėra labai didelis ir vienos patelės dėtis neviršija 130 kiaušinėlių, vidurkis – 80. Lervos maitinasi būriais visą laiką. Jų maitinimąsis charakteringas tuo, kad ne tik jaunos bet ir dažnai visiškai suaugę lervos nugraužia spyglių pakraščius palikdamos centrinę gyslą ir viršūnėlę. Pirmos generacijos lervos pasigamina kokonus ūglių, galuose tarp spyglių, dažniausiai krūvomis. Antrosios kartos lervos kokonais virsta giliuose žievės plyšiuose priekelminėje medžių dalyje ir nedidelė dalis miško paklotėje. Žievės plyšiuose dažniausiai daug kokonų susikaupia vienoje vietoje.

 

Ekologija

Gelsvasis pjūklelis maitinasi visų amžiaus klasių paprastosios pušies spygliais. Dažniausiai apninkami jaunuolynai Šis miško kenkėjas pjūklelių (Diprionidae) šeimoje yra antras pagal žalingumą po paprastojo pušinio pjūklelio ne tik dėl didelio polinkio suformuoti masinio dauginimosi židinius, bet ir dėl to, kad jis gali masiškai išplisti visiškai netikėtai. Didelė dalis šio kenkėjo žiemojančių kokonų yra paslėpti giliuose žievės plyšiuose priekelminėje stiebo dalyje ir rudeninės detalios kenkėjų apskaitos metu gali būti neaptinkami, taip pat sunku aptikti kiaušinėlių dėtis spygliuose. Dėl šios priežasties būna dažni atvejai kai spyglių nugraužimai būna labai netikėti arba neproporcingai dideli palyginus su ankščiau sudaryta spyglių nugraužimo prognoze. Paprastai tokia situacija susidaro kai susiformuoja mišrūs gelsvojo ir paprastojo pušinio pjūklelių masinio dauginimosi židiniai, nes dėl minėtų pušų pjūklelių didelio panašumo lervų fazėje sunku gelsvuosius pjūklelius identifikuoti.

 

Priemonės

Medynai apipurškiami insekticidais panaudojant aviaciją. 

 

Literatūra, nuorodos
Pileckis, S, Valenta, V, Vasiliauskas, A, Žuklys, L. Svarbiausių miško medžių kenkėjai ir ligos Vilnius, 1968.
Kolk, A.; Starzyk, J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych. Warszawa, 1996.
Górnaś, E. Boreczniki. Warszawa, 1994.

nopic

Kenkėjų paieška

 Šaknys 
 Stiebas 
 Šakos / ūgliai 
 Spygliai / Lapai 
 Pumpurai / žiedai / vaisiai 
 Medelynas