Sus scrofa  L.

Pažeidimai

Morfologija

Kūnas iš šonų plokščias, masyvi priekinė dalis. Trumpas ir raumeningas kaklas. Didelė, pleištiška galva su ištysusiu snukiu, kuris baigiasi apskrita judria knysle. Mažos, giliai įdubusios akys. Kojos trumpos. Uodega vidutinio ilgio, jos gale – ilgesnių plaukų kuokštelis.  Kūnas apaugęs juosvais šeriais, kurie vasarą trumpesni ir retesni negu žiemą. Keteros šeriai ilgi, po jais – rudi, švelnūs vilnaplaukiai, ypač tankūs jie būna žiemą. Jauniklių kailiukas išilgai gelsvai ir rudai dryžuotas. Maždaug po 3-5 mėn. dryžuotumas išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Būdingas suaugusiems tamsus kailis susiformuoja kitą pavasarį, kai žvėrys pirmą kartą išsišeria. Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos iki birželio vidurio ir ilgiau. Vasarą kailis tamsesnis ir belikę tik šeriai. Iki liepos pabaigos išauga ir vilnaplaukių, bet žieminis kailis susiformuoja tik lapkričio – gruodžio mėnesiais.

Biologija

Aktyviausi prietemoje ir naktį. Gyvena bandomis. Vyresni patinai laikosi pavieniui ir prie bandos prisijungia poravimosi periodu. Rujoja vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje (lapkritį-gruodį, rečiau – sausį). Rujos periodu patinai kartais kovoja. Silpnesnius patinus nuveja stiprūs, kurie turi haremus po 2-4 pateles. Senos patelės rujoja anksčiau už jaunas. Nėštumas trunka apie 4 mėn., dauguma jauniklių gimsta kovo ir balandžio mėn.. Patelė atsiskiria nuo bandos ir nuošalioje vietoje įsirengia guolį. Veda vidutiniškai 4 - 6 jauniklius. Jaunikliams žuvus, kartais patelės vėl poruojasi. Kartais per metus išaugina dvi vadas.

Ekologija

Labiausiai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus. Kadangi spygliuočiai geriau apsaugo nuo kritulių, dažniausiai po jais įsirengia guolius. Daugiausia guolių aptinkama po senesnių eglių lajomis, rečiau eglės pomiškyje, po pušimis ar pušų kultūrose. Žiemą guoliai dažniausiai išklojami eglės šakutėmis, kartais – pušies, kadagio šakelėmis, samanomis.
Visaėdis. Mitybos racionas įvairuoja priklausomai nuo metų laiko ir aplinkos, kurioje jis gyvena. Pagrindinę raciono dalį sudaro augalinis maistas, iki 95 %. Likusią dalį sudaro įvairūs vabzdžiai, paukščiai, smulkūs žinduoliai, varliagyviai, ropliai, moliuskai. Esant labai dideliam šernų tankumui, gali suėsti beveik visą gilių derlių ir blokuoti savaiminį ąžuolo atžėlimą. Suardo dalį tvorelėmis neapsaugotų skruzdėlynų.
Patinai žymi savo teritoriją. Per iltimis suraižytus eglių kamienus, eglės gali užsikrėsti puviniu. Šiuos puvinius sukelia kraujuojančioji plutpintė (Stereum sanguinolentum), šakninė pintis (Heterobasidion annosum), grybas (Cylindrobasidium evolvens), sausoji plutpintė (Amylostereum), melsvėjančioji postija (Postia caesia).
Išknistame miško plote susidaro geros sąlygos savaiminiam miško atžėlimui, greičiau mineralizuojasi miško paklotė. Daugiausiai žalos padaro žemės ūkiui, tuo tarpu miškui, esant sureguliuotam šių žvėrių kiekiui, žymesnės neigiamos įtakos neturi.

Priemonės

Dažniausiai netaikomos, žemės ūkyje naudojami repelentai.

Literatūra, nuorodos