Microsphaera alphitoides Grif. & Maub.
Erysiphe alphitoides U.Braun & Takam, Erysiphe quercina Schwein., Microsphaera quercina Burrill., Oidium alphitoides Frif.& Maubl, Oidium quercinum Thüm, Phyllactinia quercus Homma
Skyrius Ascomycota Askomicetai
Klasė Aescomycetes Aukšliagrybiai
Poklasis Euascomycetidae  
Eilė Erysiphales Milteniečiai
Šeima Erysiphaceae Milteniniai
Sukeliama liga: ąžuolo lapų miltligė - ant apkrėstų lapų pirmiausia atsiranda balkšvos miltingos dėmės apatinėje lapo pusėje, vėliau veltiniškas grybienos sluoksnis padengia visą lapą. Ąžuolinio pelenio pažeisti lapai paruduoja, deformuojasi ir nukrenta. Dėl lapų netekimo susilpnėja fotosintezė, ko pasėkoje ūglis nepasiruošia žiemojimui, deformuojasi, žiema apšąla.

 

Pažeidimai
Medžio rūšis: Ąžuolas
Pažeidimo vieta: Lapai, ūgliai
Pažeidimo pobūdis: Grybiena ant lapų, deformuoti ir/ arba nudžiūvę lapai ir ūgliai
Pažeidimo laikas: Gegužė-rugsėjis
Medžio amžius: Įvairaus amžiaus medžiai

 

Morfologija

Išskirtos trys skirtingos šakninės pinties rūšys (Karhonen, 2000): pušų (Heterobasidion annosum s. str. - intersterilinė grupė P), eglių (H. parviporum Niemela et Korhonen - intersterilinė grupė S), kėnių (H. abietinum Niemela et Korhonen - intersterilinė grupė F). Taip pat išskirtos šakninės pinties morfologinės formos arba porūšiai, kurie skiriasi pagal geografinį išplitimą, patogeniškumo lygį ir specializaciją skirtingoms medžių rūšims. Lietuvoje aptinkamos dvi šakninės pinties rūšys – pušies ir eglės.

Vaisiakūniai būna įvairios formos ir dydžio, nuo smeigtuko galvutės iki 20-30 cm skersmens. Jie daugiamečiai, ploni, plokšti, himenoforas nukreiptas žemyn. Vasiakūnių kraštai nedaug atsilenkę nuo šaknies paviršiaus. Jų paviršius rudas, su šviesesniu pakraščiu ir koncentriškomis vagelėmis, senų paviršius pajuosta. Jaunų vaisiakūnių mėsa balta, senesnių – gelsva. Himenoforas pradžioje baltas, vėliau gelsvas, su šilko blizgesiu, sudarytas iš smulkių, nevienodo skersmens ir ilgio, apvalios bei netaisyklingos formos vamzdelių.

Bazidės buožiškos arba kiek siaurėjančio į apačią maišo pavidalo, 15-22×5-7 μm, su 4 sterigmomis, pamate su pertvarėle. Sporos beveik rutuliškos arba kiaušiniškos, 4,5-6×3,5-4,5 μm, plonu arba truputį sustorėjusiu apvalkalėliu, smulkiai karpotos, nežymiai įstrižai nusmailėjusia pamatine dalimi, lyg su snapeliu, kartais grūdėtu turiniu, bespalvės, neamiloidinės.

 

Biologija

Gegužės-birželio mėn. iš nukritusiuose lapuose žiemojusių kleistotecių išbyra aukšliasporės, kurios užkrečia ąžuolo lapus. Toliau grybas, beveik visą vegetacijos periodą, plinta konidijomis, kaskart pažeisdamas vis naujus lapus. Konidijas vėjas gali nunešti iki 100 m atstumu. Jos intensyviausiai formuojasi šiltu ir saulėtu oru. Vasaros pabaigoje konidijų dauginimasis nutrūksta. Nepalankias žiemos sąlygas grybas išgyvena rudenį ant nukritusių lapų. Kleistotecius grybas išaugina kiekvienų metų rudenį, tačiau drėgnais ir šaltais metais jie gali pilnai neišsivystyti.

Grybas gali žiemoti ir grybienos pavidalu ligos pažeistuose pumpuruose. Tais atvejais pažeisti augalai tampa daugiaviršūniai, o pirmieji išaugę lapai pirmą kartą gali apsikrėsti ir vegetatyvine grybiena (oidijomis), išplitusia iš ligos pažeistų pumpurų.

Pažeidimų laipsnis labai priklauso nuo infekcijos kilmės. Jei infekcija išplito iš pumpurų, tai pirmiausiai grybas pažeidžia iš to pumpuro išsivysčiusius lapus ir ūglį. Jei infekcija plinta iš nukritusių lapų, tai pirmieji pažeidimai dažniausiai būna 30-90 cm aukštyje nuo žemės.

 

Ekologija

Grybas dažniausiai pažeidžia paprastuosius ąžuolus (Quercus robur L.), rečiau bukus (Fagus sp.) ir valgomuosius kaštainius (Castanea sativa Mill.). Ąžuolinis pelenis atkeliavo iš Šiaurės Amerikos apie 1907 metus ir greitai paplito visoje Europoje. Grybo vystymąsi labai veikia klimato sąlygos, ypač santykinė oro drėgmė. Jeigu liepos mėnesį iškrinta 70-80 mm kritulių, ąžuolinio pelenio sukeliama liga išplinta epifitotiniu mastu - liga masiškai pažeidžia ne tik jaunų medelių lapus, bet ir vėlyvuosius ūglius, neaplenkdama ir vyresnio amžiaus medžių. Didžiausi ligos pažeidimai pastebimi birželio pabaigoje-liepos pradžioje. Labiausiai ąžuolinis pelenis išplinta ant pavasarinių šalnų metu pažeistų augalų, bei ant naujų lapų, kurie išauga po lapgraužių pažeidimų.

 

Priemonės

Nuo ligos ypač smarkiai nukenčia 1-3 metų amžiaus sėjinukai bei sodinukai ir kelmų atžalos, dėl to daigynuose, medelynuose ir miško želdynuose ąžuoliukus reikia 4-5 kartus purkšti sieros pagrindu gaminamais, sisteminiais fungicidais. Pirmą kartą - birželio mėnesio pirmomis dienomis, vėliau kartojant kas 10-15 dienų.

Daigynuose ąžuolų lapų miltligės daromus pažeidimus galima sumažinti sodinant ankstyvosios ąžuolo formos medelius, kurių lapai spėja susiformuoti iki masinio ąžuolinio pelenio sporų skraidymo. Giles svarbu rinkti nuo miltligei atsparių ąžuolų. Ligos plitimą daigynuose stabdo ir lubinų auginimas tarp ąžuoliukų lysvių, sodinant vieną lysvę ąžuoliukų - kitą lubino.

Miško kultūrose gryni ąžuolynai taip pat labiau pažeidžiami. Čia svarbu juos apsaugoti nuo žvėrių, kurie nukanda ąžuoliukų viršūnėles ir tuomet viršūninis ūglis formuojasi iš smarkiai ligos pažeidžiamų pridėtinių ir miegančių pumpurų.

Prieš ąžuolinį pelenį yra įmanoma ir biologinė kova panaudojant miltliges parazituojantį grybą Ampelomyces quisqualis.

 

Literatūra, nuorodos

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V.; ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

Dabkevičius, Z.; Vasiliauskas, A.; Žiogas, A. Miško fitopatologija. Kaunas, 2006.

Grigaliūnaitė, B. Lietuvos grybai: Milteniečiai (Erypiphales). Vinius,1997.

????????, ?.?.; ???????, ?.?. ?????? ?????????????. ????, 1986.

Microsphaera alphitoides. Iš Species fungorum [Interaktyvus]. 2004, [žiūrėta 2007-07-30]. Prieiga per internetą: http://www.speciesfungorum.org/Names/SynSpecies.asp?RecordID=121909


Ąžuolinis pelenisĄžuolinis pelenisĄžuolinis pelenisĄžuolinis pelenisĄžuolinis pelenis

Kenkėjų paieška

 Šaknys 
 Stiebas 
 Šakos / ūgliai 
 Spygliai / Lapai 
 Pumpurai / žiedai / vaisiai 
 Medelynas