Dendrolimus pini L.
Bombyx pini L.

Pažeidimai

Panašius pažeidimus sukelia:
• pušiniu pelėdgalviu
• paprastuoju pušiniu pjūkleliu
• kitais spyglius graužiančiais kenkėjais

Morfologija

Drugių patinėlio išskleistų sparnų plotis 40-70 mm, patelės - 50-90 mm. Drugių patelių antenos siūliškos, patinėlių - plunksniškos. Drugiai gali būti pilkšvai rudi, pušies žievės spalvos, bet labai nevienodų atspalvių. Priekiniuose sparnuose visada yra plati, netaisyklingos formos rausvai ruda skersinė juosta su trijomis juodomis zigzaginėmis linijomis ir balta pusmėnulio formos dėme vidurį sparno. Užpakaliniai sparnai ir likusi kūno dalis šviesiai rudi ar rusvai gelsvi. Drugių spalva labai permaininga. Sunku surasti du egzempliorius identiškai sutampančiomis spalvomis. Populiacijos gausėjimo pradžioje dominuoja tamsesni drugiai, vėliau pilkesni.

Kiaušinėlių ilgis 3 mm, plotis 2 mm. Šviežiai sudėti jie būna šviesiai žalios spalvos, vėliau pilkėja. Suaugę vikšrai būna iki 100 mm ilgio pilki su raudonais nuodingais plaukeliais. Nugarėlėje, arčiau galvos, antrame ir trečiame segmente yra dvi tamsiai mėlynos spalvos (beveik juodos) aksominės skersinės juostos, kurios yra tų vikšrų būdingos skiriamosios žymės po pirmo nėrimosi.

Lėliukė ruda, padengta labai trumpais ir švelniais gelsvai rudais plaukeliais, būna gana tankiame pilkos spalvos pailgame smailais galais kokone.

Biologija

Skraido birželio-liepos mėn. vakarais. Kiaušinėlius deda didelėmis krūvelėmis (iki 100vnt.) ant spyglių, šakų. Viena patelė sudeda iki 300 kiaušinėlių. Išsiritę vikšrai suėda didelę  kiaušinėlio apvalkalo dalį, o po to apgraužia naujai išaugusių spyglių kraštus, palikdami nepaliestą vidurinę gyslą. Iki žiemojimo vikšrai neriasi 2 kartus. Žiemoja III ūgio vikšrai paklotėje. Pavasarį, tik nutirpus sniegui, lipa į lajas ir nugraužia praeitų metų ir senesnius spyglius, palikdami nedidelius kelmelius. Jei trūksta maisto, apgraužia pumpurus ir ūglius, taip pat ir jaunus spyglius. Vikšrai, iš kurių išsirita patinėliai, praeina 6, o patelės - 7 ūgius.

Lėliukėmis virsta kokone birželio mėnesį, tarp spyglių, ant šakučių, žievės plyšiuose. Per metus išsivysto viena generacija. Kiekvienas vikšras savo vystymosi metu suėda 20-25 gramus spyglių, tai yra, 2-3 g rudenį ir 18-32 g pavasarį. Suaugęs vikšras vidutiniškai per dieną suėda 50-60 spyglių, o per visą savo vystymąsi  apie 1000 spyglių, priklausomai nuo oro temperatūros, kadangi tai šviesą, šilumą ir sausrą mėgstantis vabzdys. Intensyviausiai maitinasi kai oro temperatūra 27°C. Netekusius spyglių medžius gali užpulti liemenų kenkėjai, tada jie nudžiūna.

Ekologija

Dažniausiai kenkia grynuose 20-60 metų pušynuose, augančiuose neturtingose sausose augimvietėse. Gali maitintis juodosios, veimutinės, bankso pušų  spygliais, taip pat, paprastosios eglės, europinio maumedžio, europinio kėnio spygliais. 

Priemonės

Skaičiaus didėjimui medynuose įtakos turi parazitiniai ir plėšrieji vabzdžiai, bakterinės ir grybinės ligos, kai kurie gyvūnai ir paukščiai. Medynuose, kur dažnai susidaro spyglius graužiančių kenkėjų masinio išplitimo židiniai yra svarbu sudaryti sąlygas minėtų gyvų organizmų gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių dalies didinimu medynuose, tai yra, polajinių (pomiškis, trakas) rūšių įterpimu ir kitomis priemonėmis.

Atsiradus pušinio verpiko masinio išplitimo telkiniams, esant spyglių netekimo grėsmei, jų kiekis miškuose mažinamas medynus aviacijos pagalba apipurškiant biologiniais ar cheminiais insekticidais.

Literatūra

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V.; ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

?????????, ?.?.; ????????, ?.?.; ????????, ?.?.; ? ??. ??????, ???? ? ??????? ???????? ??????????? ????- ? ????????????? ????????? ? ????? ????. ?o????, 1965.

Kolk, A.; Starzyk, J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych. Warszawa, 1996.

Žiogas, A. Miško entomologija. Kaunas, 1997.