Apgraužia medelių ir krūmų žievę, šakutes. Pažeidžia arba nukanda pumpurus. Rausdami urvelius gali pažeisti medelių šaknis.

Iš pelinių graužikų Lietuvoje dažniausiai sutinkamos ir daugiausiai žalos padaro: geltonkaklė pelė (Apodemus flavicollis), miškinė pelė (Apodemus sylvaticus), pievinis pelėnas (Microtus agrestis), rudasis arba miškinis pelėnas (Clethrionomys glareolus)

 

Pažeidimai
Medžio rūšis: Ąžuolas, drebulė, pušis, eglė, liepa, klevas ir kt.
Pažeidimo vieta: Stiebas, šakos, ūgliai, vaisiai
Pažeidimo pobūdis: Žaizdos ant kamieno, šakelių, ūglių, vaisių
Pažeidimo laikas: lapkritis-balandis
Medžio amžius: Medeliai iki 10 metų

 

Geltonkaklė pelė (Apodemus flavicollis)
klasė Mammalia
Žinduoliai
būrys Rodentia Graužikai
šeima Muridae Peliniai

Geltonkaklės pelės kūnas tvirtas, raumeningas, uodega prilygsta kūno ilgiui. Užpakalinės kojos ilgos. Kailiukas nugaroje ir šonuose pilkai rudas, o pagurklė, kaklas, papilvė - balti. Suaugusių patelių pakaklė tarp kojų - gelsvai oranžinė. Uodegos viršutinė pusė tamsiai ruda, o apatinė šviesesnė.

Lietuvoje ši pelė aptinkama visoje teritorijoje. Dažna. Paprastai gyvena miškuose. Labiausiai mėgsta lapuočių miškus, ypač ąžuolynus su lazdyno traku, senus miško tipo parkus. Vasarą dalis geltonkaklių pelių keliasi į laukus. Rudenį ir žiemą apsigyvena trobėsiuose esančiuose  prie miško, bičių aviliuose. Gamtoje gyvena urveliuose, natūraliuose uoksuose, užima paukščių inkilus.

Veikli ištisus metus. Bėgioja vakare, naktį ir ryte, rečiau dieną.

Minta daugiausia sėklomis, anksti pavasarį augalų dalimis.  Taip pat nemažą geltonkaklių pelių raciono dalį sudaro vabzdžiai ir jų lervos. Kaupia atsargas žiemai: giles, riešutus, kaštonus, liepų ir kitų lapuočių sėklas.

Veisiasi balandžio-rugsėjo mėnesiais. Atveda iki 4 vadų po 2-12 jauniklių.  Gausesnės vados būna kas 3-4 metus. Gamtoje geltonkaklės pelės išgyvena iki 1,5, o nelaisvėje - iki 5 metų.

Geltonkaklės pelės, kai jų būna gausu, žaloja jaunuolynus ir sodus, išgeria paukščių kiaušinius, suėda jauniklius. Gali pridaryti žalos bitynams. 

 

Miškinė pelė (Apodemus sylvaticus)
klasė Mammalia
Žinduoliai
būrys Rodentia Graužikai
šeima Muridae Peliniai

Miškinė pelė yra naminės pelės dydžio graužikas. Snukutis smailus, ausys didelės, užpakalinės kojos ilgesnės už priekines. Uodega neilgesnė už kūną, padengta žvynais. Nugara rudai pilka, šonai šviesesni, gelsvai rudi, o pasmakrė, krūtinė, pilvas - pilkšvi. Kartais pasitaiko pelių su rusvomis dėmelėmis ar ruoželiais ant krūtinėlės.

Lietuvoje dažnesnė pietryčių rajonuose. Miškinė pelė paprastai aptinkama mišriuose miškuose su tankiu pomiškiu. Vasarą dalis pelių gyvena grūdinių kultūrų laukuose. Slėptuvės ir lizdai būna kelmuose, uoksuose, kiaurymėse tarp medžių šaknų. Veikli ištisus metus.

Aktyvi sutemus. Pagrindinis maistas - medžių ir augalų sėklos, vaisiai, uogos. Pavasarį ėda ir vegetatyvines augalų dalis. Dalį miškinės pelės raciono sudaro vabzdžiai ir jų lervos. 

Lietuvos sąlygomis miškinė pelė gali atsivesti 3-4 jauniklių vadas per metus. Pirmųjų vadų jaunikliai lytiškai subręsta ir veistis pradeda tais pačiais metais. Gamtoje išgyvena iki 1,5 metų.

 

Pievinis pelėnas (Microtus agrestis)
klasė Mammalia
Žinduoliai
būrys Rodentia Graužikai
šeima Cricetidae Žiurkėniniai

Pievinis pelėnas didumu ir išvaizda panašus į paprastąjį pelėną. Ausys mažos, snukutis bukas, uodega sudaro tik ketvirtadalį kūno ilgio. Nugara juosva su rudu atspalviu, šonai rusvi, pasmakrė, krūtinė ir pilvas sidabriškai pilki. Uodegos viršus tamsesnis už apačią.

Lietuvoje aptinkamas visur, kur yra tinkamų biotopų.

Dažniausiai gyvena užpelkėjusiose arba pavasarį užliejamose pievose, ežerų ir upių pakrantėse, kur tanki ir aukšta žolė, raistuose su gailiais, vaivorais ir tankia žole. Aptinkamas miško pievelėse ir aikštelėse, drėgnuose mišriuose miškuose. Kartais apsigyvena grūdinių kultūrų plotuose.

Urvelius kasa sausesnėse vietose. juos jungia žemės paviršiuje išminti takai. Kaip ir kiti pelėnai, veiklus apskritus metus. Aktyvesnis naktį.

Minta įvairiomis augalų dalimis. 

Veisiasi balandžio-rugsėjo mėnesį. Nėštumo trukmė 18-21 diena. Ankstyvųjų vadų jaunikliai pradeda veistis tais pačiais metais. Gamtoje pievinis pelėnas gyvena 1,5-2 metus, nelaisvėje - iki 3 metų.

 

Rudasis arba miškinis pelėnas (Clethrionomys glareolus)
klasė Mammalia
Žinduoliai
būrys Rodentia Graužikai
šeima Cricetidae
Žiurkėniniai

Rudasis pelėnas yra mažiausias Lietuvos faunos pelėnas, artimas pelėms. Ausys mažesnės nei kitų pelių, o uodega ilgesnė nei kitų pelėnų ir siekia pusę kūno ilgio. Nugara ruda, šonai pilkai rudi, o pasmakrė, krūtinėlė ir papilvė - pilkos ar gelsvos.

Lietuvoje aptinkamas beveik visuose miškuose. Tai dominuojanti miškuose gyvenančių pelinių graužikų rūšis.

Labiausiai mėgsta drėgnus mišrius ir lapuočių miškus, senus parkus su vešlia augalija ir ąžuolynus. Dažnas ir medžiais bei krūmais apaugusiuose paupiuose, ežerų pakrantėse, pagrioviuose. Po kelmais, išvartomis, kiaurymėse tarp medžių šaknų rausia nesudėtingus urvelius, įsikuria pažemėje esančiuose uoksuose. Veiklus ištisus metus. Aktyvus naktį ir ryte. Kas tris-penkis metus būna šių pelėnų gausos metai.

Anksti pavasarį daugiausiai ėda žaliąsias augalų dalis, medžių ir krūmų žievę, pumpurus ir pernykštes sėklas. Vasara minta ir uogomis, sėklomis, riešutais, gilėmis. 

Veisiasi balandžio-spalio mėnesiais. Patelės atsiveda 1-4 jauniklių vadas po 3-11 jauniklių. Nėštumo trukmė apie 20 dienų. Pirmųjų vadų jaunikliai veistis pradeda tais pačiais metais. 

 

Priemonės

Apsaugai nuo pelinių graužikų daromos žalos želdiniams ir medynams  yra taikomos biologinės, mechaninės ir cheminės apsaugos priemonės. Medelynuose gali būti taikomos ir agrotechninės apsaugos priemonės - gilus žemės dirbimas. Viena iš svarbiausių biologinių apsaugos priemonių yra naturaliu graužikų priešų (roplių, paukščių, žinduolių) priviliojimas į medynus ar želdinius, sudarant palankias sąlygas plėšrūnams veistis ir maitintis. Mechaninėms apsaugos priemonėms priskiriama individuali medelių apsauga, naudojant įvairias medžiagas (plastiką, vielos tinklą, molį). Šiomis priemonėmis galima apsaugoti medelius nuo pelinių graužikų, kurie nepažeidžia tik antžeminę dalį. Apsaugai nuo pelinių graužikų gali būti naudojami įvairūs spąstai, kasami gaudomieji grioveliai. Šios priemonės taikomos  kartu su cheminėmis bei biologinėmis priemonėmis. Kovai su peliniais graužikais taip pat gali būti taikomos cheminės apsaugos priemonės - įvairios nuodingos arba atbaidančios medžiagos.

 

Literatūra, nuorodos 

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V. ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

Isokas, G. Enciklopedinė miško knyga. Vilnius, 2001.

Prūsaitė, J.; Mažeikytė, R.; Pauža, D. ir kt. Lietuvos fauna: žinduoliai. Vilnius, 1988. 


Peliniai graužikaiPeliniai graužikaiPeliniai graužikai

Kenkėjų paieška

 Šaknys 
 Stiebas 
 Šakos / ūgliai 
 Spygliai / Lapai 
 Pumpurai / žiedai / vaisiai 
 Medelynas