Gilių pelėjūniniai pelėsiai  Penicillum sp.

Sistematika
Karalystė  Fungi    Grybai
Skyrius  Ascomycota   Aukšliagrybūnai
Klasė   Eurotiomycetes
Eilė   Eurotiales
Šeima   Trichocomaceae
Gentis   Penicillum   Pelėjūnai

Pažeidimai
Medžio rūšis:   Ąžuolas
Pažeidimo vieta:  Vaisiai (gilės)
Pažeidimo pobūdis:  Vaisiakūniai, spalvos pakitimai (puviniai)
Pažeidimo laikas:  Spalio mėn. (nukritusios po medžiais gilės), saugyklose
Medžio amžius:  Pavieniai ąžuolai virš 20 metų, medynuose virš 50 metų (derantys medžiai)

Požymiai
Ant įvairių vaisių atsiranda puvinio dėmių, kurias iš pradžių dengia baltas grybienos valktis, o vėliau iš jo susidaro dulkingos karputės. Pūvantys vaisiai skleidžia nemalonų kvapą. Pradinėje ligos stadijoje ant sėklaskilčių atsiranda dėmės, kurias galima pamatyti nuėmus sėklaskilčių apvalkalą. Velesnėje stadijoje apie pažeidimą liudija gausi sporuliuojanti pilkšvai žalios, šviesiai žalios, žalsvai melsvos, gelsvai žalios arba gelsvos spalvos grybiena, kuri išauga ant sėklaskilčių prie gilės pagrindo, gilės apvalkalo pažeidimo vietose arba ant visos gilės.

Biologija
Nelytinėje stadijioje plinta konidijomis, tai yra, sporomis išsivysčiusiomis iš konidijogeninių ląstelių. Grybiena dažniausiai sudaryta iš tankiai šakotų, daugiabranduolinių, bespalvių su pertvarėlėmis hifų tinklo. Diaugiašakiai konidijakočiai išauga ant grybienos ir produkuoja atskiras (tarpusavyje nesusijusias) konidijas. Konidijos, dažniausiai žalios, yra pagrindinis grybo plitimo būdas. Lytinėje stadijoje susidaro maišo pavidalo lastelės – aukšliai. Aukšlių viduje susidaro lytinio dauginimosi sporos – aukšliasporės.

Ekologija
Pelėjūnų yra visur. Ardo organinės kilmės audinius. Tai vienas iš svarbiausių veiksnių pažeidžiančių gilės ir visų rūšių sėklas jas netinkamai laikant. Dažniausiai grybas parazituoja tas giles, kurių sėklaskiltėms smarkiai trūsta natūralios drėgmės (todėl gilės, laikomos šaltame pratekančiame vandenyje, nepelyja). Šviežios, sveikos gilės negali būti šio grybo pažeistos, kadangi tarp apvalkalo ir sėklinės plėvelės nėra oro tarpo. Ant tokių gilių Penicillium sp. vystosi tik gilių prisegimo vietoje. Tačiau grybas turi galimybę pereiti ant sėklaskilčių, jeigu dėl oro sąlygų, gilės netenka drėgmės. Infekcija vystosi greitai esant netekusių drėgmės gilų apvalkalo įtrūkimams. Pelėjūnų pažeistos gilės suminkštėja. Kartais, jei gilė turi daug drėgmės, pažeista dalis atskirta nuo sveikosios priešžaizdiniu audiniu. Liga gali neturėti įtakos daigumui su sąlyga, jei nuo infekcijos atsiradusios dėmės yra toliau nuo daigelio.

Priemonės
Ilgas gilių buvimas po medžiais drėgną rudenį sąlygoja didelio patogeno kiekio atsiradimą ant gilės apvalkalo. Dažnas lietus tuo metu sąlygoja geresnį konidijų prisikabinimą prie gilių, o taip pat, prie gilės pagrindo, jų lengvesnį patekimą į žaizdas, apvalkalo įtrūkimus ir mikroplyšius, kur turi galimybę sudygti. Gilių džiovinimas sandėliavimo metu sąlygoja tarpų atsiradimą tarp gilės apvalkalo ir sėklaskilčių. Tuo, tuoj pat, pasinaudoja pelėjūnai ir infekuoja sėklaskiltes. Ilgas gilėms bunant po medžiais sausros metu jos dar labiau atakuojamos patogeno. Reikia rinkti giles kelis kartus per savaitę, kad ilgai negulėtų po medžiais. Negalima per daug išdžiovinti giles jas ruošiant sandėliavimui, o saugojimo metu oro drėgmė neturi būti mažesnė kaip 60%.

Literatūra, nuorodos
Dabkevičius Z., Vasiliauskas A., Žiogas A. Miško fitopatologija. Kaunas: Lututė, 2006. P. 138.
Pileckis S., Valenta V., Vasiliauskas A., Žuklys L. Svarbiausių miško medžių kenkėjai ir ligos. Vilnius, 1968. P 139.
Stocka. T. Choroby owócow dębu. Warszawa, 1997. P. 12-13.