Kietoji kempinė Phellinus igniarius L.

Sinonimai: Agaricus igniarius (L.) E.H.L. Krause, Boletus fomentarius var. ungulatus (Schaeff.) Pers., Boletus igniarius L., Fomes trivialis (Fr.) Bres., Ganoderma trivialis Bres., Mucronoporus igniarius (L.) Ellis et Everh., Ochroporus alni (Bondartsev) Fiasson et Niemelä, Ochroporus igniarius (L.) J. Schröt., Phellinus alni (Bondartsev) Parmasto, Phellinus trivialis (Bres.) Kreisel, Placodes igniarius (L.) Quél., Polyporites igniarius (L.) Heer, Polyporus igniarius (L.) Fr., Polyporus nigricans f. trivialis Fr., Pyropolyporus igniarius (L.) Murrill, Scindalma igniarium (L.) Kuntze.

Sistematika
Karalystė Fungi Grybai
Skyrius Basidiomycota Papėdgrybūnai
Klasė Agaricomycetes Agarikiečiai
Eilė Hymenochaetales
Šeima Hymenochaetaceae
Gentis Phellinus Kempinės

Pažeidimai 
Medžio rūšis: Beržai, gluosniai, alksniai, drebulės, rečiau klevai, skroblai. Pasitaiko ir ant spygliuočių.   
Pažeidimo vieta: Medžių kamienai.   
Pažeidimo pobūdis: Sukelia baltąjį juostuotąjį ar gelsvąjį lapuočių medienos branduolio puvinį.   
Pažeidimo laikas: Vegetacijos metu.   
Medžio amžius: Vyresnio amžiaus medžiai. 

Požymiai
Vaisiakūniai daugiamečiai, jauni apskritų arba netaisyklingų gumbų, vėliau kanopos pavidalo, kraštu priaugę prie substrato, rečiau konsolės pavidalo, plokšti arba išsiplėtę, kieti, sumedėję, 10-40 cm skersmens, 2-12 cm storio.

Morfologija
Kepurėlių paviršius lygus, su siauromis koncentrinėmis vagelėmis, padengtas kieta, senesnių vaisiakūnių – dažnai sutrūkinėjusia luobele, jaunų vaisiakūnių  - apšepęs, gelsvai rudas arba pilkšvos žalvario spalvos, vėliau pilkas, pilkšvai juosvas, matinis arba truputį žvilgantis, juodai rudas arba juodas. Himenoforo paviršius lygus, gelsvai rudas, rudas arba pilkšvas. Poros apskritos, mažos (0,15 – 0,25 mm skersmens, viename millimetre vidutiniškai 4-6), jų kraštai lygūs, tačiau nevienodo storio, dažnai aptrauktos pilkšvomis apnašomis. Vamzdeliai daugiasluoksniai, viename sluoksnyje 3 – 5 mm ilgio, visų sluoksnių storis iki 10 cm ir daugiau, gelsvai ar geltonai rudi, senstant apauga balta grybiena. Trama sumedėjusi, labai kieta, pjūvyje neryškiai dryžuota, su zonomis, gelsvai ruda arba kaštoninė, iki 2 cm storio. Bazidės plačių buoželių pavidalo, 9–15 x 5,5-7 mikrometrų. Sporos rutuliškos arba plačiai kiaušiniškos, 4,5-6,5 x 4-6 mikrometrų, lygiu, truputi sustorėjusiu apvalkalėliu, nežymiai nusmailėjusiu pagrindu (lyg su snapeliu), bespalvės, dažnai su vienu riebaliniu lašu viduje.

Biologija
Grėsmingas lapuočių medžių parazitas sukeliantis baltąjį juostuotąjį ar gelsvąjį lapuočių medienos branduolio puvinį. Vaisiakūniai užauga ant gyvų sveikų  medžių ir, medžiams nudžiūvus,  ant stiebų. Dažnai medžiai užsikrečia per žaizdas nulūžus šakoms.

Ekologija
Aptinkama medžiuose augančiuose miškuose, parkuose,  palei gatves, kelius, ant kelmų. Apninka geros būklės, neapsilpusius lapuočių medžius: gluosnius, skroblus, guobas, klevus, tuopas, šermukšnius, alksnius, beržus, drebules, taip pat, vaismedžius, tame tarpe, obelis. Kartais pasitaiko ir ant spygliuočių. Sutinkamas visus metus

Priemonės
Nepažeisti medžių ugdomųjų kirtimų metu arba apsaugoti žaizdas. Šalinti kempinėtus medžius.

Literatūra
Dabkevičius Z., Vasiliauskas A., Žiogas A. Miško fitopatologija. Kaunas: Lututė, 2006. P. 232-249.
Pileckis S., Valenta V., Vasiliauskas A., Žuklys L. Svarbiausių miško medžių kenkėjai ir ligos. Vilnius, 1968. P. 149-175.
Gricius A., Matelis A. Lietuvos grybai VI dalis. Vilnius, 1996. P. 37-80.
Łakomy P., Kwaśna H. Atlas Hub. Warszawa, 2008. P. 19, 45, 49, 56, 81.