Bupalus piniarus L.
Phalaena pinaria, Fidonia pinaria, Geometra pinaria

Pažeidimai

Pagal pažeistų medžių požymius galima sumaišyti su:
• pušiniu pelėdgalviu
• paprastuoju pušiniu pjūkleliu
• kitais spyglius graužiančiais kenkėjais

Morfologija

Suaugėliai. Tupinčio drugio sparnai truputį pakelti. Kūno ilgis 10 mm. Aiškiai išreikštas drugių lytinis dimorfizmas. Patinų išskleistų sparnų plotis yra 30-38 mm Priekinių sparnų viršutinės dalies fonas šokoladinės spalvos, prie pagrindo yra trikampio formos šviesiai gelsva dėmė, tamsiomis gyslomis perskirta į kelias dalis. Kuo arčiau sparno pagrindo, tuo ta dėmė yra labiau patamsėjusi. Kita pora sparnų yra panašiai nuspalvinta ir, daugiau ar mažiau, turi tokį patį piešinį kaip ir pirmoji pora, tačiau dažnai pamatinė dalis būna šviesesnė, o gyslos tamsesnės. Apatinė sparnų pusė turi panašų piešinį, tik blankesnį ir spalvos yra žymiai šviesesnės. Antenos ilgos (8 mm), dvigubai plunksniškos. Krūtinė ir pilvelis saiuri, tamsios spalvos su šviesesnėmis juostomis ant pilvelio segmentų kraštų. Kojos šviesios su bronzinėmis dėmelėmis. Patelių išskleistų sparnų plotis yra 32-40 mm. Kūno ir sparnų spalvos ne tokios įvairios kaip patino. Spalva tolygiai šviesi, bronziniai ruda. Tame fone išsiskiria dvi nelabai ryškios juostos. Tose vietose kur ant patinų sparnų yra gelsvos dėmės, patelių sparnai yra įviesesni, šviesiai rudos spalvos. Patelės neturi tokių griežtų perėjimų tarp tamsios ir šviesios spalvos kaip patinai. Priekinių sparnų apatinės pusės spalva ir piešinys tokie patys kaip ir viršutinės, Tuo tarpu kita sparnų pora intensyviau nuspalvinta ir turi ryškų piešinį, panašiai kaip patino. Antenos siūliškos, apie 10 mm ilgio, gelsvai bronzinės.. Krūtinė ir pilvelis platesni ir šviesesni nei patino. Kojos šviesios su bronzinėmis dėmėmis. Tiek patinų, tiek ir patelių tarpe sutinkami egzemplioriai piešiniu ir spalva besiskiriantys nuo tipinių formų. Literatūroje galima rasti paminėtų 17 atskirų drugio formų, kaip Bupalus piniarus f. albidaria, Bupalus piniarus f. nigricans ir kiti. Kiaušinėliai. Jie lygūs, ovalo formos, iš viršaus lengvai įspausti, 1,0-0,5 mm (aguonos gėklos) dydžio, šviesiai žali. Vystantis embrionui spalva nesikeičia. Tiktai prieš pat vikšro išsiritimą, kiaušinėlio apvalkalas tampa permatomas. Su vaizdą stipriai didinančiu optiniu prietaisu kiaušinėlio viduje galima pamatyti vikšrą susirietusį į kamuoliuką. Galva ir analinis segmentas yra gelsvos spalvos, kiti kūno segmentai žalsvi. Sergantys vikšrai ryškiai keičia spalvą ir tampa pilkšvi, neapvaisinti – gelsvai rudi ir po kelių dienų sudžiūsta. Tuo tarpu parazituotų kiaušinėlių (dažniausiai Trichogrammatidae šeimos vabzdžių) paviršius patamsėja ir jame atsiranda nelygių įdubimų, atrodo kaip susiraukšlėjęs. Išsivystęs vikšras kiaušinio apvalkale išgraužia išlindimo angą, pro kurią palieka kiaušinėlį. Charakteringa tai, kad išdėtų vienoje eilėje ant spyglio kiaušinėlių įsigraužimo angos orientuotos į tą pačią pusę.

Vikšrai. Išsiritę vikšrai būna šviesiai žali, turi penkias poras kojų. Vystantis neriasi keturis kartus, keičiasi spalva ir išvaizda. Spalva tampa kas kart ryškesnė. Vikšras išauga iki 30 mm Jie pliki, judėdami sprindžiuoja. Pirmo ūgio vikšrai šviesiai žali su šviesiai ruda neproporcingai didele galva. Per visą kūną ir galvą tęsiasi neryškios baltos juostelės. Antro ūgio vikšrų kūnas žalsvos spalvos su penkiomis balsvos spalvos juostomis (viena tęsiasi per nugarą ir po dvi kūno šonuose, kurios baigiasi prieš paskutinę kojų porą). Be to, tuoj virš kojų yra gana plačios gelsvos juostelės. Kūno apačia blyškiai žalia su trimis plonomis gelsvomis juostomis. Galva žalsva, ant jos matosi trys balsvos juostelės. Trečio ir ketvirto ūgio vikšrai po nėrimosi yra tokios pat išvaizdos tik spalvos kaskart žymiai ryškesnės. Penkto ūgio vikšrų spalvos tokios pat kaip ir ketvirto, Vikšrai savo kūno spalva labai prisitaikę prie aplinkos ir ant spyglio sunkiai įžiūrimi. Yra mažai judrūs. Tvirtai laikosi ant spyglio ir stipriai kratant nenukrinta. Vyresnio ūgio lervos tuo atveju apsivinioja kojas savo pagamintomis gijomis nusileidžia žemyn ir siūlu vėl pakyla į medžių lajas.

Lėliukės. Tuoj po susiformavimo lėliukės būna tamsiai žalios spalvos. Laikui bėgant jos tampa rausvai rudos (šokolado) spalvos, tiktai iš pilvelio pusės kontūrai aplink sparnus ir burnos organus toliau išlieka žalsvai rudo atspalvio. Patelių lėliukės yra žymiai didesnės nei patinų. Patinų lėliukės yra 8-13 mm ilgio ir 3-5 mm pločio, patelių atitinkamai 12-14 ir 4,5-5,0 mm. Pagrindinis lėliukių lyties apibūdinimo požymis yra lytinių angų išvaizda ir išsidėstymas, kurie randasi apatinėje pilvelio pusėje paskutiniuose segmentuose. Patelių lytinė anga yra 8 segmento gale, o patinų 9 segmento priekinęje dalyje. Lėliukė pradžioje esti žalios spalvos, vėliau – rausvai ruda (šokoladinės spalvos), užpakalinė dalis nusmailėjusi, raukšlėta, gale - konusinis kremasteris. Į pušinio sprindžio labai panaši kitos rūšies sprindžių Semiothisa liturata CL lėliukės. Ji mažesnė ir skirtingas pilvelio galas. Sveika lėliukė padėta ant rankos ar tarp pirštų stipriai judina apatinę kūno dalį. Parazituotos lėliukės nejuda, yra šviesesnės spalvos (šviesiai rudos) ir laikant prieš šviesą, vietomis, dažniausiai viršutinėje dalyje, prasišviečia.

Biologija

Drugiai skraido nuo gegužės pabaigos ir visą birželį. Skraidymo kulminaciją pasiekia birželio pabaigoje ir liepos I-II dekadomis. Skraidymas pasibaigia liepos pabaigoje, tačiau drugių dar galima aptikti rugpjūčio mėn. ar net rugsėjo pradžioje. Pušinis sprindis yra dieninis drugys, patelės aktyvios nuo 8 iki 24 valandos, tuo tarpu patinai turi du aktyvumo periodus - nuo 10 iki 14 val. ir nuo 21 iki 22 val. Drugiai intensyviau skraido ramiomis ir saulėtomis dienomis tipišku banguojančiu arba vingiuojančiu skrydžiu. Drugiai neskraido dideliais atstumais, nebent būna nunešami vėjo. Kiaušinėlius eilėmis deda ant senų, o masinio dauginimosi metu ir ant naujų spyglių po 5-12, rečiau iki 30 vnt. Viena patelė gali padėti 120-150 kiaušinėlių. Po 14-20 dienų išsirita vikšrai. Jie priešingai nei kitų drugių vikšrai (pušinis pelėdgalvis, verpikas vienuolis ir kt.) neėda kiaušinio apvalkalo, o iš karto pradeda maitintis senų pušų spygliais ir jų minkštime išgraužia galvos pločio lovelio pavidalo duobeles. Antro ūgio vikšrai jau nebesimaitina spyglių minkštimu, bet viršutinėje jų dalyje pradeda graužti spyglių kraštus, išgrauždami lanko, trikampio ar kitokios formos įdubimus. Ant pažeistų spyglių išsiskiria sakų lašeliai, kurie vėliau išdžiūsta ir pabala. Trečio ūgio lervos toliau maitinasi senais spygliais iš abiejų pusių apgrauždamos jų kraštus. Nepakenkta lieka tik centrinė gysla. Spyglio kraštuose  mažais lašeliais išsiskiria ir džiūsta sakai. Spygliai iš pradžių įgauna balsvą, vėliau pilką atspalvį. Po kurio laiko pakenkti spygliai ruduoja. Ruduoja pakenktų medžių lajos. Ketvirto ūgio lervos maitinasi ne tik senais spygliais, bet ir naujais. Spygliai nugraužiami iki pat pumpuro, išskyrus vidurinę gyslą, kurios vėliau nudžiūsta ir nukrenta. Penkto ųgio vikšrai maitinasi labai intensyviai, sugrauždamos visą spyglį. Pumpurų ir ūglių žievės nepažeidžia. Tai sudaro sąlygas medžiams lengviau išgyventi kritinį laikotarpį ir ateityje užauginti naujus spyglius. Vienas vikšras per visą savo vystymosi laikotarpį suėda apie 60 spyglių. Pagal laboratorinių stebėjimų duomenis nustatyta, kad didžiausias maitinimosi intensyvumas būna nakties metu, tai yra, keturis kartus didesnis nei dieną.
Pušinio sprindžio vikšrų vystymąsis, palyginti su kitais spyglius graužiančiais kenkėjais, vyksta pamažu ir trunka dažniausiai tris mėnesius. Pušinių sprindžių ir pušinių pjūklelių pakenkimai spygliams yra panašūs, tačiau pjūkleliai grauždami spyglius palieka tik vidurinę gyslą, o pušiniai sprindžiai prie vidurinės gyslos palieka netaisyklingas dantytas liekanas. Vienas užaugęs vikšras kasdien palieka po 45 vnt. ekskrementų. Nukritę ant žemės jie yra žalios spalvos, bet bėgant laikui ruduoja. Ekskrementai yra netaisyklingo trikampio formos ir sudaryti iš suklijuotų nesuvirškintų spyglių dalelių. Jų dydis priklauso nuo vikšrų išsivystymo stadijos.

Palankiomis oro sąlygomis spyglius gali graužti net iki gruodžio mėnesio. Po stiprių šalnų vikšrai medžių kamienais ar voratinkliniais siūlais leidžiasi ant žemės ir miško paklotėje po medžio lajomis ir už jų ribų 3-4 cm gylyje susiranda sau tinkamą žiemoti vietą. Leliuke virsta padarytame ovalo formos lopšelyje. Vikšro kūnas traukiasi, jo spalvos blunka ir palaipsniui virsta leliuke. Esant palankioms gamtinėms sąlygoms lėliuke virsta per dvi savaites, dažniausiai spalio pabaigoje arba lapkičio mėn., ar netgi gruodžio pradžioje. Ekstremaliomis sąlygomis šis procesas gali tęstis iki sausio mėn.
    Vikšrai virsta lėliukėmis samanoje arba miško paklotėje įvairiame gylyje. Daugiausia lėliukių (60-95%) randama riboje tarp miško paklotės ir mineralinio dirvožemio, samanose ir miško paklotėje – 25-30%, mineraliniame dirvožemyje – 5-10% (E. Śliwa, 1993). Miško paklotėje kur yra daug šaknų arba paviršiuje yra daug augalijos, randamas minimalus lėliukių skaičius. Lėliukių išsidėstymas polajiniame plote yra įvairus. Jos randamos ne tik prie medžio bet ir toliau polajiniame plote. Esant gausiai populiacijai lėliukės randamos ir už polajinio ploto ribų. Lėliukės stadijoje išbūna apie septynis mėn

Ekologija

Priemonės

Literatūra, nuorodos

1. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.           

2..Žiogas, A. Miško entomologija. Kaunas, 1997.

3. ?????????, ?.?.; ????????, ?.?.; ????????, ?.?. ? ??. ??????, ???? ? ??????? ???????? ??????????? ????- ? ????????????? ????????? ? ????? ????. ?o????, 1965.

4. Kolk, A.; Starzyk, J. R. Atlas szkodlywych owad leśnych. Warszawa, 1996.

5. Śliwa, E. Poproch cetyniak. Warsazwa, 1993