Guobų maras Ophiostoma ulmi (Buisman) Nannf. arba
Ophiostoma novo-ulmi Brasier
Ophiostoma ulmi (Buisman) Nannf. sinonimai: Ceratostomella ulmi Buisman, Ceratocystis ulmi (Buisman) C. Moreau, Graphium ulmi M.B. Schwarz, Pesotum ulmi (M.B. Schwarz) J.L. Crane & Schokn.
Grybo Ophiostoma ulmi (Buisman) Nannf. agresyvioji subgrupė buvo pavadinta nauja rūšimi Ophiostoma novo-ulmi ir tokiu būdu atskirta nuo neagresyvios subgrupės O. ulmi.
Guobų maras
 
Skyrius Ascomycota Aukšliagrybiai   
Klasė Sordariomycetes    
Poklasis Sordariomycetidae      
Eilė Ophiostomatales     
Šeima Ophiostomataceae   

Guobų lapų vytimas, rudavimas, šakelių džiūvimas, guobų maras. Šakų skersiniame pjūvyje matyti rudi taškai, galintys susilieti į ištisinį žiedą.

Pažeidimai 
Medžio rūšis: Guoba, vinkšna, skirpstas    
Pažeidimo vieta: Lapai, šakos    
Pažeidimo pobūdis: Parudavę lapai, vystantys lapai, džiūstančios šakos   
Pažeidimo laikas: Vegetacijos sezonas   
Medžio amžius: įvairus 

Galima sumaišyti su: grybine Nectria cinnabarina infekcija, lapų vytimu dėl sausros, vandens trūkumo.

Morfologija
Guobų maro ligai charakteringi išoriniai požymiai: lapų spalvos pakitimai ir jų vytimas vegetacijos periodu. Maro vidiniai požymiai: šakų skersiniame pjūvyje matomi žiedo formos parudavimai, atskiros dėmės ar pavieniai taškai vienoje ar keliose metinėse rievėse.
Liga gali plisti dviejų tipų konidijomis: Graphium ir Cephalosporium. Po nudžiūvusių medžių žieve išauga tarpusavyje susipynusių konidijakočių kuokšteliai – koremijai, kurių paviršiuje susiformuoja galvutė su konidijomis. Jos bespalvės vienaląstės, rečiau dviląstės 3 X 17 µm dydžio. Cephalosporium tipo konidijos aptinkmos medienoje balangraužių padarytose angose. Lytinės stadijos (Ophiostoma) vaisiakūniai – tai juodi 0,1 mm skersmens su 250-500 µm ilgio kakleliu periteciai, išaugantys ant medienos paviršiaus: rąstų, kelmų. Aukšliasporės, išsiveržiančios iš peritecių, vienaląstės, bespalvės, šiek tiek lenktos, 5-6 X 1,5 µm dydžio.

Biologija
Guobų maras yra neabejotinai viena iš žalingiausių augalų ligų. XX amžiuje kilo net dvi guobų maro pandemijos, kurios palietė guobų populiacijas Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje. Pirmoji guobų maro banga prasidėjo šiaurės vakarinėje Europos dalyje 1900 metais. Ligos sukėlėjas grybas Ophiostoma ulmi greitai išplito centrinėje ir pietinėje Europoje, 1920-ais metais paplito į Didžiąją Britaniją ir Šiaurės Ameriką, vėliau (apie 1930 m.) plito Azijoje. Antroji guobų maro banga užfiksuota 1960-aisias Didžiojoje Britanijoje. Ši pandemija turėjo net du ištakos centrus: vienas jos kilimo centras galėjo būti rytinėje Europoje netoli Rumunijos, antrasis – Šiaurės Amerikoje, Kanadoje. Antrąją guobų maro bangą sukėlė agresyvioji subgrupė O. novo-ulmi, prieš kurią neatsilaikė net O. ulmi atsparios guobos. Abi rūšys skiriasi genetine struktūra, patogeniškumu, grybienos morfologija, peritecių matmenimis. Vėliau buvo išskirtos dvi skirtingos grybo O. novo-ulmi rasės – eurazinė (EAN), kilusi iš Rytų, ir Šiaurės Amerikos (NAN), kilusi iš Vakarų, kurios visai neseniai pavadintos atitinkamais porūšiais: O. novo-ulmi ssp. novo-ulmi ir O. novo-ulmi ssp. americana.

Ekologija
Ligos progresavimas labai priklauso nuo patogeno agresyvumo bei medžio atsparumo ligos sukėlėjui. Grybas išskiria toksiną - proteiną Cerato-ulmin, kuris ląstelės sieneles veikia hidrofobiškai ir taip trikdo vandens apytaką medyje. Pirminė infekcija gali apimti tik pavienes šakas. Medis gali nudžiūti staiga per 2 mėnesius, tačiau jei po apsikrėtimo O. novo-ulmi išgyveno pirmąjį vegetacijos sezoną, tai gali išlikti gyvybingas dar 2-5 metus.
Grybą perneša ir platina guobiniai balangraužiai Scolytus scolytus F. ir S. multistriatus Marskam.. Po grybo infekcijos džiūstančios medžių šakos ir stiebai vilioja balangraužių pateles, kurios balanoje padeda kiaušinėlius. Lervų takuose išaugęs grybas formuoja konidijas, šios prilimpa prie naujos kartos dar nesubrendusių vabalų. Vabalai skrenda maitintis šakų šakojimosi vietose ir tokiu būdu perneša sporas vis į naujas infekcijų vietas. Patebėta, kad balangraužiai dažniausiai maitinasi prie plonesnių šakų pagrindo.
Ophiostoma gali plisti ir per šaknų kontaktus.

Priemonės
Kovos su guobų maru pagrindinė priemonė – sanitariniai kirtimai bei kirtimo atliekų deginimas.
Galimas purškimas insekticidais prieš ligos platintojus balangraužius, tačiau tai ne visuomet sėkmingas kovos būdas. Kita priemonė – tai atraktantų (feromonų) panaudojimas balangraužių suviliojimui į gaudykles, tačiau tokiu būdu sugaunama tik maža vabalų populiacijos dalis. Medžiams, kurie dar nėra stipriai ligos pažeisti, galima panaudoti fungicidų injekcijas į stiebą ar šaknis.
Biologinis kovos būdas – antagonistinių mikroorganizmų paieška - gali teikti tik šiek tiek vilties kovoje su guobų maru. Daugiausiai vilties duoda atsparių ligai guobų dauginimas ir veisimas. Atlikta Azijos guobų atskirų individų selekcija iš vietinių populiacijų ir išvesti natūraliai atsparių guobų hibridai.

Literatūra, nuorodos
Butin H. Tree diseases and disorders. Cause, biology and control in forest and amenity trees. Oxford. New York, Tokyo: Oxford Univ. Press, 1995. P. 134-138.
Hartmann G.; Nienhaus F.; Butin H. Medžių ligų ir kenkėjų atlasas: medžių susirgimų diagnostika. Vilnius, 2005. P. 238.
Ophiostoma ulmi. Iš Species Fungorum, 2010 [žiūrėta 2010-10-06]. Prieiga per internetą: http://www.speciesfungorum.org/Names/GSDSpecies.asp?RecordID=280983.
Brasier C.M. Ophiostoma novo-ulmi sp.nov., causative agent of current Dutch elm disease pandemics. Mycopathologia 115:151-161, 1991.
Miško fitopatologija/Z. Dabkevičius, A. Vasiliauskas, A. Žiogas.-Kaunas: Lututė, 2006, -P. 207.
Žuklys L. 1957. Guobinių maras Lietuvos TSR, jo sukėlėjo Ceratostomella ulmi (Schwarz) Buism. tyrimas ir apsaugos priemonių patikslinimas. Disertacija biologijos mokslų kandidato laipsniui įgyti. Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas, kaunas, 228 p.