Armillaria mellea (Fr.) Karst.

Sinonimai: Fomitopsis annosa (Fr.) Karst., Fomes annosus (Fr.) Che, Polyporus annosus Fr., Ungulina annosa (Fr.) Pat., Trametes radiciperda (Hart.)

Pažeidimai

Kelmutis sukelia baltąjį periferinį balanos puvinį.

Pagrindinis pažeistų medžių diagnostinis požymis – po šaknų ir stiebų žieve balta micelio plėvelė (baltos vėduoklės formos) ir tamsiai rudos rizomorfos, panašios į aukštesniųjų augalų šaknis. Rizomorfos gali būti ir šaknų paviršiuje, bei išplisti miško paklotėje ir dirvoje, pereiti į kaimyninių sveikų medžių šaknis ir jas apkrėsti per apmirusias šakneles, žievės pažeidimus, žioteles.

Ant paviršinių rizomorfų susidaro gausybė vaisiakūnių. Jie išauga ant kelmų, sausų ir stipriai nusilpusių medžių šaknies kaklelyje bei paviršinių šaknų (rečiau ant stiebų iki 2 m aukščio). Paprastai vaisiakūniai išsidėsto grupėmis (po 10 ir daugiau).

Pažeidžia įvairaus amžiaus medžius. Jauni medeliai dažniausiai nudžiūsta per 1-2 metus (nuo užkrėtimo iki žūties jaunose (iki 5-7 metų) pušų želdiniuose ar žėliniuose gali trukti kelis mėnesius). Džiūvimai gali vykti įvairiu vegetacijos periodo metu. Pažeistuose vyresniuose medžiuose liga vystosi lėčiau (6-10 metų), sukeldama palaipsnį nusilpimą. Pažeistiems medžiams vėluoja vegetacijos pradžia, išretėja laja, smulkėja lapai, sutrumpėja bei išblykšta žali spygliai (medžiui silpstant jie palaipsniui gelsta, runda ir nukrenta), staiga sumažėja aukščio prieauga, žemutinėje stiebo dalyje gali sutrūkti žievė. Pažeistiems vyresniems spygliuočiams įsisakuoja žievė, ant žievės sakai gali ištekėti šaknies kaklelyje, prie stiebo pagrindo ir ant šaknų. Kamblyje sakais aptekėjusi žievė yra kelmučio pažeistų eglių išorinis požymis. Pažeistiems lapuočiams rudenį anksčiau gelsta lapai (drebulei rausta), stiebo apačioje gali būti įtrūkimų iš kurių teka sultys. Džiūstančius medžius dažnai apninka liemenų kenkėjai. Sukeltas puvinys yra korozinio-destrukcinio tipo, baltas, balaninis, padalintas juodomis linijomis.

Dabar kelmutis aprašomas kaip kompleksas rūšių su skirtingais morfologiniais požymiais, ekologinėmis ypatybėmis ir geografiniais arealais. Lietuvoje auga: A. mellea (Fr.) Karst., A. borealis Maxm. et Korhonen, A. ostoyae (Romagn.) Herink, A. gallica Maxm. et Romagn, A. cepistipes Velen.

Morfologija

Vaisiakūnių kepurėlės mėsingos, prisitvirtinę ant centrinio kotelio. Vaisiakūnio audinys minkštas, purus, malonaus kvapo. Priklausomai nuo orų sąlygų, vaisiakūniai išauga rugpjūtį-spalį. Pradžioje kepurėlės būna apskritos, su nedideliu iškilumu centre, po to jos suplokštėja. Jų viršus medaus geltonumo, oranžiškai rudas su tamsesniais žvyneliais. Skersmuo siekia nuo 2 iki 10 cm, storis neviršija 1-2 cm. Apatinėje kepurėlių pusėje plokštelinis himenoforas, sudarytas iš daugybės radiališkai išdėstytų plonų plokštelių. Pradžioje jos uždengtos plona plėvele, kuri nuplyšta sporoms subrendus. Pradžioje plokštelės baltos, vėliau šviesiai rudos, kartais su rūdžių spalvos dėmėmis. Kotelis cilindrinis, 10-12 cm ilgio, su plėveliniu žiedu, apačioje tamsėjantis, kiek iškreivėjęs.

Himenofore susidaro daugybė elipsiškų bespalvių, lygiu paviršiumi sporų. Jos nusėda po kepurėlėmis kaip baltos apnašos.

Biologija

Paprastasis kelmutis pradžioje pažeidžia šaknis, po to iš jų išplinta į stiebo apatinę dalį. Spygliuočių medžių šaknų pažeidimo vietose padidėja sakingumas, sakais įmirksta mediena ir žievė. Po to apmirštant gyviesiems žievės ir balanos audiniams prasideda medienos irimas. Balana įgauna šviesiai rudą atspalvį ir kvepia terpentinu (ypač pušies). Vėliau ji pasidaro šviesiai geltona ir joje susidaro grybo mikroskleročiai plonų raitytų tamsiai rudų linijų pavidalo. Paskutinėje stadijoje mediena pūna koroziškai, tampa balta, puri, lengvai skiriasi į pluoštus. Kai puvinys vystosi ilgai, jis pakyla iš šaknų į stiebą iki 4 m ir aukščiau. Jo plitimo greitis priklauso nuo medžio bendros būklės ir aukščio. Jauni medeliai (iki 10 metų) žūsta per 1-3 metus. Suaugusiuose medžiuose puvinio vystymąsi gali trukti 10 ir daugiau metų.

Intensyvų kelmučio vystymąsi nulemia tankūs medynai, šaknų sistemų persipynimas ir suaugimas, medžių nusilpimas nuo abiotinių ir kitų faktorių, taip pat šiltas drėgnas oras, palankus masiniam vaisiakūnių susiformavimui, sporų barstymui ir šviežių kelmų apkrėtimui.

Sporas perneša vėjas, lietaus vanduo, gyvūnai.

Dauginasi kelmutis bazidiosporomis, sudygstančiomis ant negyvų kelmų, o gyvi augalai užsikrečia rizomorfomis. Rizomorfos ir micelis nuo sergančio ant sveiko medžio pereina per šaknų suaugimus ar joms susilietus. Užkrėtimo intensyvumas ir apmirimo intensyvumas labiausiai priklauso nuo maitinimosi bazės, t.y. nuo kelmo matmenų ir atstumo iki spygliuočių medžių.

Ekologija

Tipiškas polifagas – pažeidžia virš 230 medžių ir krūmų rūšių visame pasaulyje. Paprastai vystosi kaip saprotrofas ant negyvų medžių šaknų ir kelmų, bet neretai parazituoja gyvus medžius.

Lietuvoje daugiausia žalos padaro eglei, mažiau – pušims. Lapuočiai atsparesni - dažniausiai kelmutis pažeidžia nusilpusius medžius (ypač uosį, ąžuolą, mažiau guobinius, beržą, drebulę). Pastaraisiais metais vis gausiau parazituoja džiūstančiuose uosynuose ir ąžuolynuose. Paskutiniaisiais metais stebimas ąžuolynų džiūvimas, kaip daugelio faktorių paseka: lapgraužių vabzdžių pakenkimų, staigaus vandens rėžimo pokyčio, lapų ligų, šalnų, galiausiai medžių apmirimo paskutiniame etape prisideda kelmutis, pagreitinantis džiūvimą.

Dažnas jaunų (nuo 3 iki 15 metų) medelių patogenas. Pušų kultūrose pirmiausia pažeidžiami sodinukai su deformuota šaknų sistema, po to stipriai nusilpę nuo spygliakričio ir vėliau arčiausiai nuo užkrėstų kelmų augantys sveiki medeliai. Grynuose spygliuočių ir ąžuolo želdiniuose gali pasiekti epifitotijos lygį.

Eglynuose plitimą iššaukia visi eglių atsparumą mažinantys faktoriai: nepalankios klimatinės ir dirvožeminės sąlygos, netinkamas ūkininkavimas. Ryškūs drėgmės svyravimai mažina medynų atsparumą, suaktyvina kelmučio vystymąsi, po jų sekantys liemenų kenkėjai pagreitina medynų džiūtį.

Priemonės

Mišrios kultūros atsparesnės kelmučiui ir šakninei pinčiai. Ligos kilimo profilaktikai sodinti mišrius želdinius iš kelmučiui atsparesnių medžių rūšių, parinktų pagal plotų dirvožemines-gruntines ypatybes.

Sodinant medelius būtina laikytis agrotechnikos: nedeformuoti šaknų sistemos, jos per daug nenutrumpinti.

Efektyvi miško ūkinė priemonė prieš želdymą – kelmų rovimas ir šaknų išrinkimas kirtavietėje. Vykdoma, kai didelis infekcijos fonas (pažeista virš 50% iškirstų medžių). Būsimų želdinių užkrėtimą mažina kelmų ir paviršinių šaknų apdorojimas fungicidu (10% kalio permanganato tirpalu), žievinimas, apdeginimas.

Želdant žemės ūkiui naudotas žemes, tikslinga pirmiausia auginti baltalksnį. Baltalksnis greitai sukuria miško aplinką ir po 30-40 metų, išretinus medyną, galima sodinti eglę. Polajinės eglės pirmaisiais dešimtmečiais būna siauromis rievėmis, tai padidina jų atsparumą kelmučiui.

Kultūras savalaikiai ugdyti, šalinant sergančius, nudžiūvusius ir užstelbtus medžius, reguliuoti medyno rūšinę sudėtį ir skalsumą, bei atlikti kitas priemones, didinančias medžių atsparumą (rūgščių dirvų kalkinimas, aeracija, tręšimas pagrindiniais ir mikro elementais, dirvos suslėgimo vengimas).

Jaunose spygliuočių kultūrose atsiradusių kelmučio židinių lokalizavimui išrauti išdžiūvusius ir pažeistus medelius. Džiūvimo židinius apkasti grioveliais 0,4-0,5 m pločio ir ne mažiau 0,5 m gylio.

Pribręstančiuose ir brandžiuose medynuose vykdyti sanitarinius kirtimus, iškertant nudžiūvusius ir stipriai pažeistus medžius. Geriausia kirsti šaltuoju metų periodu. Svarbu žinoti, kad apie džiūvimo židinius 5-6 m atstumu yra apsilpusių ir užkrėstų medžių be matomų ligotumo požymių. Reikia tokius medžius stebėti, kad laiku nustatyti jų būklės pablogėjimo išorinius požymius.

Židiniuose likusius kelmus ir storas paviršines šaknis nužievinti ar apdeginti, tai sąlygoja saprofitinių-antagonistinių grybų vystymąsi: raudonkraštės pintainės (Fomitopsis pinicola), tvorinio tinklūno (Gloeophyllum sepiarium), didžiosios vaškuolės (Peniophora gigantea) arba cheminei kelmų apsaugai naudoti kalio permanganato tirpalą.

Literatūra, nuorodos:

Butin, H. Tree Diseases and Disorders. Causes, Biology and Control in Forest and Amenity Trees. Oxsford, New York, Tokyo, 1995.

Dabkevičius, Z.; Vasiliauskas, A.; Žiogas, A. Miško fitopatologija. Kaunas, 2006.

Ebner, S.; Scherer, A. Die wichtigsten Forstchädlinge : Insekten, Pilze, Kleinsäuger. Graz. Stuttgart, 2003.

???????, ?.?.; ?????? ?????????????. ?????, 2004.

Hartmann, G.; Nienhaus, F.; Butin, H. Medžių ligų ir kenkėjų atlasas: medžių susirgimų diagnostika. Vilnius, 2005.

Schröder, W. O. Insekten und Pilze im Wald. Grünstadt, 1998.

?????????, ?.?.; ????????, ?.?. ?????????????. ??????, 2003.

????????, ?.?.; ???????, ?.?. ?????? ?????????????. ????, 1986.

Urbonas, V. Lietuvos grybai. Baltikiečiai 2 (Tricholomatales). Vilnius, 1997.

Vasiliauskas, A. Miško ligos ir medienos apsauga: miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.