Lophodermium seditiosum Minter, Staley & Millar 
Lophodermium pinastri (Schrad.) Chevall.
Hysterium pinastri Schrad.

Pažeidimai

Galima sumaišyti su:
• rudeniniu fiziologiniu pušų spyglių metimu, kai dvimečiai ir senesni spygliai gelsta, vėliau runda ir nukrenta.

Morfologija

Lophodermium seditiosum Minter, Staley & Millar požymiai išryškėja ant parudusių ir/ar nukritusių spyglių: piknidės (nelyt. stadija) būna pailgos (rečiau ovalios), dažnai susiliejusios galais bei šonais į besidriekiančias grandinėles, piknosporos 5-8 x 1 µm dydžio. Piknidėse esančios konidijos (piknosporos) epidemiologinės reikšmės neturi, jos dažnai atsiranda anksčiau negu lytinė (apotecių su aukšliais ir aukšliasporėmis) stadija. Apoteciai (lyt. stadija) dažniausiai pilkos spalvos, ovalūs, nusmailėjusiais, kartais vienas su kitu besijungiančiais galais, 1,0-1,5 mm ilgio; aukšliasporės be pertvarėlių 90-130 x 2 µm dydžio; ant pažeistų spyglių skersinių pertvarėlių dažniausiai nėra.

Lophodermium pinastri (Schrad.) Chevall. požymiai išryškėja ant nurudusių, nukritusių spyglių: piknidės ovalios, beveik apvalios, išsidėsčiusios spyglių paviršiuje padrikai; apoteciai dažniausiai juodos spalvos, ovalo-elipsės formos, visu pagrindu įsiterpę į spyglį po jo dengiamuoju audiniu; ant pažeistų spyglių beveik visada būna ryškių juodų skersinių pertvarėlių.   

Biologija

Ligą sukelia šiuo metu žinomos trys artimos sukėlėjo rūšys. Jų patogeniškumas skirtingas. Didžiausiu patogeniškumu pasižymi Lophodermium seditiosum. Dabar jis laikomas pagrindiniu jauniausių pušaičių spygliakritės sukėlėju, dažniausiai parazituoja nuo vienų iki 8 metų amžiaus medelius. Daugiausiai žalos grybas padaro medelynuose ir miško želdiniuose. Sukėlėjas L. pinastri pagrindinai įsikuria ant vyresnių medžių apmirštančių spyglių (dažniausiai virš 15 metų amžiaus), o taip pat ant medžio natūraliai numestų spyglių ir nedaro pastebimos įtakos augančių medžių būklei. Želdinių, žėlinių ir jaunuolynų 6-14 metų amžiuje spyglių infekcją gali sukelti abu grybai.

Spygliakritei tipingas tolygus pasireiškimas sergančių medelių augimo plote, o parazituotame medelyje intensyviausiai pažeidžia apatinius spyglius.

Apsikrėsti spygliai gali visą vegetacijos laikotarpį, bet pagrindinis apsikrėtimas būna nuo liepos trečios dekados iki rugpjūčio pabaigos. Ant spyglių papuolę sporos sudygsta, į jo vidų grybo hifai patenka per žioteles ir audiniuose išvysto išsišakojusią grybieną. Tuomet ant spyglių, micelio vystymosi vietose, atsiranda ir palaipsniui plečiasi geltonos dėmės. Vegetatyvinė grybiena žiemoja spyglyje. Pavasarį po sniego nutirpimo grybiena išplinta po visą spyglį. Pažeistas spyglys suirus žaliajam pigmentui ir apmirus gyviesiems audiniams įgauna rusvai rudą atspalvį. Po jo epidermiu pirma vystosi 0,1-0,2 mm skersmens mažų juodų piknidžių pavidalo konidijiniai vaisiakūniai (anamorfos). Subrendę piknidžiai išskiria konidijas, kurios neturi infekcinių savybių. Ligos pažeisti pušų spygliai pavasarį ruduoja, nudžiūna ir per anksti nukrinta. Priklausomai nuo infekcijos intensyvumo ir oro sąlygų, gali būti kelios "pavasarinės defoliacijos" bangos. Vasaros pradžioje ant nukritusių spyglių atsiranda lytiniai vaisiakūniai - apoteciai, juodų ovalinių pagalvėlių pavidalo. Juose sporos dažniausiai subręsta liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje. Sporų barstymas vyksta esant aukštesnei +15 °C temperatūrai ir pakankamam drėgmės kiekiui, paprastai jis gali tęstis iki rugsėjo pabaigos. Esant sausam orui vaisiakūniai uždari, o drėgnam - atviri.

Ligai palankus šiltas ir lietingas oras vasarą bei rudenį ir švelnus - žiemą. Po tokių ligai palankių metų, kitą pavasarį gali kilti epifitotijos. Priklausomai nuo orų sąlygų, ligos vystymosi laikas, vaisiakūnių vystymasis ir sporų barstymas gali žymiai varijuoti. Apsikrėtus įprastu laiku, kai vegetacijos metu meteorologinės sąlygos artimos daugiamečiams vidurkiams, pirmi sėjinukų spyglių pažeidimo požymiai atsiranda rudenį (spalį-lapkritį).

Dažniausiai spygliakritė kyla medelynuose, esančiuose žemesnėse vietose, lomose, taip pat miško želdiniuose apaugusiuose žoline augmenija, silpnai augančiuose (pvz.: su neišsivysčiusiu šaknynu, pakenkti vabzdžių, pažeisti kitų ligų, nustelbti, netinkamai tręšti). Ligos vystymuisi palankus šiltas oras su dažnais krituliais, gausios rasos vasaros antroje pusėje. Patogeno įsiskverbimą į spyglį palengvina augalų vandens rėžimo pažeidimai, dėl kurių spyglių audiniuose sumažėja turgoras. Atskirais metais liga žymiai pažeidžia medelynus ir želdinius. Medelynuose gali pažeisti 60-70% ir net visus sėjinukus. Nuo spyglių pažeidimo laipsnio priklauso tolimesnis susirgusių medelių augimo procesų intensyvumas. Ligotos pušaitės nusilpsta, sumažėja jų prieaugis ir gyvybingumas. Stipriausiai pažeisti sėjinukai žūsta medelyne arba po persodinimo į mišką (sergančių medelių persodinimas ryškiai padidina žuvusių pušelių kiekį). Medelyne palikti augti medeliai dalinai atsistato, nors sekančiais metais dažnai vėl suserga. Želdiniuose sergantiems medeliams sumažėja prieauga. Žalą ypač padidina pavasarį kartu su liga pasitaikančios sausros ir kaitros, bei spygliakritės pasikartojimas du metus iš eilės. Didėjant želdinių-žėlinių amžiui ligos daroma žala mažėja.

Ekologija

Pušų paprastoji spygliakritė labiausiai pažeidžia paprastąją pušį Pinus sylvestris, pasireiškia visame jos išplitimo areale. Silpniau pažeidžiamos kalninė P mugo, juodoji P. nigra ir kedrinė P. cembra. pušys. Daugiausia žalos padaro pušies sėjinukams medelynuose ir želdiniams iki 6-8 metų amžiaus. Iš vietinių sėklų išaugę sėjinukai ligai atsparesni už pasėtus sėklomis iš pietinių kilmės rajonų. 

Priemonės

Šalia medelynų arčiau kaip 200 m atsmumu turėtų nebūti pušies iki 15 metų amžiaus želdinių, žėlinių ir jaunuolynų.

Medelynuose užkaupti šviežiai nukritusius spyglius, naikinti nudžiūvusius medelius, laikytis sėjomainos, nenualinti dirvos.

Medelyne nedidinti pušies pasėlių tankumo, nes tankūs, susipynusiais spygliais sėjinukai sudaro palankesnes sąlygas ligai vystytis.

Sodinimui nenaudoti ligos pažeistų pušaičių. Esant sodmenų trūkumui, nesodinti sodmenų kurių virš 25% spyglių turi ligos požymių.

Norint išvengti spygliakričio infekcijos želdiniuose, reikėtų neauginti pušaičių žemesnėse ir šlapesnėse vietose, nesodinti pernelyg tankiai, kontroliuoti piktžolėtumą. Šios priemonės mažina rasos ir kritulių drėgmės bei sniego užsilaikymą ant spyglių. Tai sudaro ligos sukėlėjui vystytis mažiau palankias sąlygas.

Ligos profilaktikai medelynuose svarbiausia sodmenis kokybiškai apdoroti fungicidais. Kuo šiltesnis ir ilgesnis ruduo, tuo ilgiau turi būti tęsiami vėlyvieji purškimai.

Literatūra, nuorodos

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V.; ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

Butin H. Tree diseases and disorders. Cause, biology and control in forest and amenity trees. Oxford. New York, Tokyo: Oxford Univ. Press, 1995. P. 31-33.

Dabkevičius Z., Vasiliauskas A., Žiogas A. Miško fitopatologija. Kaunas: Lututė, 2006. P. 154-160.

Hartmann G., Nienhaus F., Butin H. Medžių ligų ir kenkėjų atlasas. Medžių susirgimų diagnostika. Vilnius: Petro ofsetas, 2005. P. 84-86.

??????? ?. ?. ?????? ?????????????. ?????, ????, 2004. ?. 215-219.

????????? ?. ?., ???????? ?. ?. ?????????????. ??????, ???????????? ????? "????????", 2003. ?.206-209.