Acantholyda posticalis Mats.
Acantholyda nemoralis C.G.Thoms., Lyda stellata Christ., Lyda pratensis Fabr.

Medžiai be spyglių. Pjūklelio lervos gaminasi voratinklinius lizdus, pirmiausia voratinkliu aspsuka spyglį ant kurio buvo kiaušinėlis, vėliau kitus spyglius. Gyvena savo lizde po vieną, bet ant ūglio gali būti keletas lizdų. Nuo vasaros pabaigos iki kitų metų pavasario dirvožemyje randamos geltonos lervos.

Pažeidimai

Panašiai kenkia bendruomeninis pjūklelis-audėjas (Acantholyda erythrocephala L.). Suaugėlį galima atskirti iš tamsiai mėlyno, metalinio blizgesio kūno raudona galva, o nusileidusi į žemę lerva būna žalios spalvos.

Morfologija

Suaugėlių galva ir krūtinė juodos su gelsvu piešiniu, pilvelis iš apačios rusvas, viršuje juodas, kojos rusvos, sparnai permatomi, pilkšvi su rudomis gyslomis, antenos rusvos. Patelės kūno ilgis 11-16 mm, patinėlio - 10-13 mm.

Kiaušinėliai yra valtelės formos su nusmailėjusiais ir pakeltais galais. Šviežiai padėto kiaušinėlio ilgis 2,7 mm, storis 0,7 mm. Spalva šviesiai geltona, po 3-5 dienų tampa murzinai balta, prieš ritimąsi vienas galas murzinai pilkas, o kitas įgauna rausvą atspalvį.

Jaunos lervutės geltonos spalvos. Suaugusių lervų, iš kurių išsivystys patelės, ilgis 2,8 cm, iš kurių išsivystys patinėliai - 2 cm. Turi tris poras krūtinės kojų ir vieną porą atskirai ant pilvelio galo. Galva šviesiai ruda su rudais taškeliais. Eonimfos yra vienodos geltonos spalvos, retai žalios spalvos. Lėliukės laisvo tipo, ryškiai geltonos spalvos, kartais žalios.

Biologija

Lietuvoje vyrauja ankstyvoji žvaigždėtojo pjūklelio-audėjo forma: Acantholyda posticalis Mats. f. praecox W.K. Žvaigždėtojo pjūklelio-audėjo generacija vienmetė, tačiau lervos dažnai diapauzuoja. Diapauzė gali tęstis iki 7 metų. Suaugėliai iš dirvožemio ir miško paklotės išlenda 1-2 gegužės dekadą, esant teigiamų oro temperatūrų sumai 270-320°C. Pirmieji išlenda patinėliai, o po 2-4 dienų patelės. Masiškai skraido praėjus 5-6 dienoms po pirmųjų patinėlių pasirodymo (temperatūrų suma pasiekia 400°C) ir trunka 8-10 dienų. Pavieniai pjūkleliai lenda iš dirvožemio iki birželio. Žvaigždėtojo pjūklelio-audėjo skraidymo pradžios fenoindikatoriai: paprastojo klevo ir paprastosios ievos masinis žydėjimas, mėlynių žydėjimo pradžia. Išlindę iš žemės vabzdžiai kelias valandas ar 1-2 paras būna ant miško paklotės. Tuo metu patinėliai yra labai aktyvus, ropinėja ant miško paklotės ir bando skristi. Patelės juda miško paklote pušų kamienų link ir kamienais kyla į lajas. Ant miško paklotės ir pušų kamienų vyksta poravimasis.

Pirmieji kiaušinėliai ant spyglių padedami 1-2 gegužės dekadą (temperatūrų suma 320-340°C.). Kiaušinėlius deda ant praeitų metų spyglių. Esant šiltam orui patelė per dvi paras padeda daugiau kaip puse kiaušinėlių kiekio. Likusieji pjūklelių kiaušinėliai išdedami per kitas 2-3 dienas. Apsiniaukusiu oru kiaušinėlių dėjimas gali užtrukti iki dviejų savaičių. Padėjusi kiaušinėlius patelė po kelių dienų žūva. Normaliomis meteorologinėmis sąlygomis patelės gyvena 10-15 parų. Viena patelė padeda 8-40 (vidutiniškai 22) kiaušinėlius.

Pirmosios lervos išsirita gegužės pabaigoje - birželio mėn., kai teigiamų temperatūrų suma siekia 530-580°C. Jeigu vidutinė paros oro temperatūra nemažesnė kaip 7-8°, tai lervų ritimasis tęsiasi ne daugiau 3 savaites. Dauguma lervų būna jau išsiritę kai teigiamų temperatūrų suma siekia 750-800°C. Patelių lervos neriasi 5 kartus ir praeina 6 ūgius, patinėlių - 4 kartus ir praeina 5 ūgius. Lervų vystymosi ciklas trunka apie 1 mėn. Pirmo ir antro ūgio lervos maitinasi einamųjų metų ūglių spygliais. Pradedant nuo trečio ūgio gali maitintis ir senais spygliais. Mažo ūgio lervos gyvena kolonijomis, kiekviena savo voratinkliniame lizde. Palaipsniui 3 ūgio lervos palieka einamų metų ūglius ir kiekviena jų pasigamina naują individualų voratinklinį lizdą, kur maitinasi praeitų metų spygliais. Didelė dalis 3 ūgio lervų lieka kolonijoje ir maitinasi jaunų ūglių spygliais. Vyresnio amžiaus lervos palieka lizdus ir gyvena atvirai. Lervos baigusios maitinimąsi tampa judresnėmis ir visos būna išlindusios iš voratinklinių lizdų. Jų kūnas tampa tvirtas, tamprus. Lervų ekskrementai panašūs į pušinio pelėdgalvio, cilindro formos su dviem persmaugimais. Nusileidusios ant miško paklotės lervos kurį laiką juda jos paviršiumi, po to, įsigilina į žemę ir savo kūnu išspaudžia nedidelius lopšelius. Lervų leidimasis į žemę prasideda birželio pabaigoje ir tęsiasi iki liepos galo. Žemėje, netgi dirvos paviršiuje, lervų kūnas tampa vienspalvis geltonas, tipiškas eonimfoms.

Eonimfos nusileidžia gilyn į dirvožemį iki 15 cm. Tuojau po miško paklote, 5 cm horizonte, susirenka 71,6%, 6-10 cm sluoksnyje - 27,4%, o horizonte nuo 11 iki 15 cm - pavienės eonimfos.  Daugiau kaip trečdalis eonimfų lopšelių išsidėstę 0,5 m nuo kamieno. Tolstant nuo medžio eonimfų skaičius palaipsniui mažėja ir 1,5-2 m atstumu sudaro 16,2% nuo bendro kiekio. Lervos su imaginalinėmis akimis vadinamos pronimfomis. Eonimfų virtimas pronimfomis vyksta liepos-rugsėjo mėn. Eonimfų, kurios turi virsti pronimfomis, ant juodo prieakinio disko atsiranda pakilimas. Iš pradžių jie vos pastebimi ir turi trikampio formas. Šie akinio disko pakilimai palaipsniui didėja, pati akutė tampa balta, skaidri. Ant susiformavusių pronimfų galvos atsiranda ovalios tamsios dėmės - būsimos suaugėlio akys. Pronimfos kūnas tampa minkštas ir subliuškęs. Pirmosios eonimfos su aiškiais pronimfų požymiais išsivysto liepos viduryje. Pirmosios galutinai susiformavusios pronimfos atsiranda liepos 3 dešimtadienį. Rugsėjo pabaigoje eonimfos pilnai virsta pronimfomis. Kiekvieną rudenį (spalį-lapkritį) randamas nedidelis kiekis (2-3%) eonimfų, kurios nepilnai virtusios pronimfomis. Pronimfomis jos virsta sekančiais metais.

Lėliukėmis virsta pavasarį, balandžio-gegužės mėn. Prieš atsirandant lėliukėms, pronimfos gabalėlis užpakalinės dalies subliūkšta, tai yra ji tampa tuščia. Tai rodo, kad lėliukė jau susiformavo ir po 1-2 dienų numes odelę. Pirmosios lėliukės randamos pirmomis balandžio dienomis, kartais net kovo pabaigoje, esant labai mažai teigiamų oro temperatūrų sumai - 20-50°C. Pirmiausia lėliukės atsiranda ant kalvų ir jų šlaituose, kuriuose greičiau įšyla dirva. Dauguma, daugiau kaip 90%, pronimfų virsta lėliukėmis, kai teigiamų oro temperatūrų suma pasiekia 200°C. Atsilikusios augime pronimfos lėliukėmis virsta lėtai, todėl šis procesas prailgsta iki 1,5 mėn. Dauguma pronimfų virsta leliukėmis per 20-30 dienų. 

Ekologija

Pagrindinis augalas maitintojas yra paprastoji pušis. Kenkia nugrauždamas spyglius dažniausiai vidutinio ir vyresnio amžiaus pušynams, tačiau gali kenkti ir 10-40 metų amžiaus 0,7-0,9 skalsumo pušynams, augantiems priesmėlio dirvose. Masinio išplitimo židiniai susidaro Nab, Nb, Nbc augavietėse. Vengia apsigyventi pušynuose su eglės ar kitų medžių rūšių pomiškiu ar traku, taip pat ten kur gausu mėlynių uogienojų. Masinės invazijos metu galima aptikti ir nebūdingose vietose.

Iki šiol židiniai būdavo tik Ignalinos, Švenčionių ir Vilniaus rajonuose. Pavieniai kenkėjai buvo randami Kretingos, Kaišiadorių, Varėnos, Druskininkų miškų urėdijų teritorijose. 

Priemonės

Medynai purškiami insekticidais panaudojant aviaciją.

Literatūra, nuorodos 

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V.; ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

Kolk, A.; Starzyk, J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych. Warszawa, 1996.

Žiogas, A. Miško entomologija. Kaunas, 1997.