Lymantria monacha L.
Ocneria monacha L., Porthetria monacha L.

Pažeidimai

Morfologija

Drugys vidutinio dydžio. Patinėlio išskleistų sparnų plotis 35-45 mm, patelės - 45-55 mm. Patelių antenos juodos siūliškos, patinėlių - rudos plunksniškos. Priekiniai sparnai balti arba pilkšvi (kai kada tamsesni), su  keturiomis vingiuotomis juodomis skersinėmis linijomis ir išsklaidytais taškais. Užpakaliniai sparnai balzganai pilki. Pilvelis rausvas su juodomis dėmėmis ar juostelėmis. Drugelių spalva labai įvairuoja. Masinio išplitimo pradžioje dominuoja tamsesni individai, kai kurių iš jų sparnai gali būti juodi.

Kiaušinėliai aguonos grūdo dydžio, beveik apvalūs, šiek tiek iš galų suploti, lygūs, blizgantys, stipriai padidinus matosi tinklinė struktūra. Šviežiai sudėti kiaušinėliai šviesiai rožinės spalvos, vėliau būna rudi ar pilki, o 1-2 paras prieš išsiritant, tampa  šviesiai violetiniai.

Jauni vikšrai tamsiai pilki su juoda blizgančia galva, šešiomis eilėmis gelsvų karpelių išilgai kūno ant kurių išaugę ploni ilgi plaukeliai ir trumpi stori aeroforai. Jų pagalba vikšrai gali būti nunešami vėjo tolimais atstumais. Suaugę vikšrai būna 50 mm ilgio, gelsvi, žalsvi, ar tamsiai pilki su gausiomis tamsiomis dėmelėmis ir išilginėmis melsvų plaukuotų karpelių eilėmis. Išilgai nugarėlės yra tamsi juosta, užpakalinėje kūno dalyje apjuosianti balzganą dėmę. Būdinga juoda dėmė yra antrame segmente ir šviesi ovali dėmė - septintame-aštuntame segmentuose. Devintame-dešimtame pilvelio segmentuose yra raudonos karpelės, apaugusios plaukeliais.

Lėliukės bronzos rudumo, 20-25 mm ilgio, su kuokšteliu kablelinių akstinėlių, užpakaliniame gale apsisukusių labai retu voratinkliu.

Biologija

Drugiai skraido liepos pabaigoje-rugpjūtyje nusileidus saulei, iki 1-2 val. nakties. Skraidymas gali tęstis net iki rugsėjo vidurio. Patinėliai pasirodo ankščiau už pateles. Jie atlieka tolimus skrydžius ieškodami neapvaisintų patelių, viliojami patelių išskirtų lytinių feromonų. Gali vilioti patinėlius 500 m atstumu. Diena drugiai tupi ant medžių kamienų. Vienas patinas gali apvaisinti kelias pateles. Apvaisintos patelės nebeišskiria feromonų. Kiaušinėlius deda krūvelėmis nuo 20 iki 100 vnt. dažniausiai ant medžių kamienų žievės plyšiuose, po kerpėmis. Viena patelė gali sudėti 200-250 kiaušinėlių. Jie žiemoja. Gegužės pradžioje, kai oro temperatūra pasiekia 10-15 laipsnių, išsirita vikšrai. Pirmas penkias dienas, jei oras drėgnas ir šaltas, dar ilgiau išsiritę vikšrai neišsiskirsto ir sudaro taip vadinamus veidrodėlius, tai yra, susikaupę vienos dėties vikšrai laikosi vienoje vietoje nesimaitindami. Paskui jie suėda kiaušinėlių apvalkalėlius ir pradeda kilti į lajas, kur apgraužia besiskleidžiančius eglės pumpurus ir pušies spyglius makšties išorėje ar vyriškus žiedynus pažastyse. Po pirmojo nėrimosi vikšrų mityba keičiasi. Jie pergraužia pušų spyglius per vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia prie viršūnės. Taip maitinantis didelė dalis maisto krenta ant žemės ir miško paklotė padengta lapų ar spyglių nuograužomis, taip pat, ekskrementais. Vienas vikšras per savo vystymąsi nugraužia 300 pušies arba 1000 eglės spyglių. Patinėlių vikšrai būna 5, o patelių - 6 ūgių.

Vikšrai vystosi 40-80 dienų. Birželio- liepos mėn. vikšrai virsta lėliukėmis, kaip įprasta, stiebo žievės plyšiuose, arba lajose šakų pažastyse. 

Ekologija

Dažniausiai pasireiškia grynuose pušies medynuose, augančiuose neturtingose sausose augavietėse. Kenkėjo masinio išplitimo židiniai gali susidaryti pušynuose ir eglynuose. Gali maitintis visų rūšių spygliuočiais, išskyrus kadagį, taip pat lapuočiais, išskyrus alksnius, uosius ir ievas. Verpikas vienuolis gali kenkti ne tik vyresnio amžiaus medynams, bet ir jaunuolynams, želdiniams. Iš greta augančių medynų vikšrai gali būti atnešti vėjo į sodus ir jiems pakenkti.

Priemonės

Vabzdžių miško kenkėjų kiekio kitimui medynuose įtakos turi parazitiniai ir plėšrieji vabzdžiai, bakterinės ir grybinės ligos, kai kurie gyvūnai ir paukščiai. Medynuose, kur dažnai susidaro spyglius graužiančių kenkėjų masinio išplitimo židiniai yra svarbu sudaryti sąlygas minėtų gyvų organizmų gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių dalies didinimu medynuose, tai yra, polajinių (pomiškis, trakas) rūšių įterpimu, nektaringų augalų sodinimu.

Atsiradus verpiko vienuolio masinio išplitimo telkiniams, esant spyglių netekimo grėsmei, jų kiekis miškuose gali būti mažinamas medynus aviacijos pagalba apipurškiant biologiniais ar cheminiais insekticidais. 

Literatūra, nuorodos

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V.; ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

Dabkevičius, Z.; Vasiliauskas, A.; Žiogas, A. Miško fitopatologija. Kaunas, 2006.  

?????????, ?.?.; ????????, ?.?.; ????????, ?.?.; ? ??. ??????, ???? ? ??????? ???????? ??????????? ????- ? ????????????? ????????? ? ????? ????. ?o????, 1965. 

Kolk A., Starzyk J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych (Kenksmingų miškui vabzdžių atlasas), Warszwa, 1996.

Gypsy Moth In North America. Iš USDA forest service [Interaktyvus]. 2003, spalis [žiūrėta 2007-07-30]. Prieiga per internetą: http://www.fs.fed.us/ne/morgantown/4557/gmoth/