Ąžuolinis balangraužis Scolytus intricatus Ratz.
Klasė Insecta Vabzdžiai
Būrys Coleoptera Vabalai
Pobūris Polyphaga Įvairiaėdžiai
Antšeimis Curculionoidea Straubliukiniai
Šeima Curculionida Straubliukai
Pošeimis Scolytinae Kinivarpos
Gentis Scolytus Balangraužiai
Medžio rūšis: Ąžuolas, rečiau bukas ir kiti lapuočiai
Pažeidimo vieta: senų medžių šakos, jaunų medžių kamienai
Pažeidimo pobūdis: takai po žieve
Pažeidimo laikas: balandžio – rugsėjo mėn.
Medžio amžius: įvairaus amžiaus
Paplitimas
Ąžuolinis balangraužis išplitęs visoje Europoje, išskyrus kraštines šiaurines sritis. Sutinkamas Tunise, Maroke, vakarinėje Kazachstano dalyje, Kaukaze, Turkijoje, šiauriniame Irane ir Azerbaidžane. Lenkijoje išplitęs visame krašte, išskyrus aukščiausias viršukalnes, vidutinio amžiaus retesniuose ąžuolo medynuose. Lietuvoje šio vabalo populiacija mažai tyrinėta ir remiantis senais literatūros šaltiniais yra palyginti retas.
Morfologija
Kinivarpa nuo rūdžių iki tamsiai rudos spalvos, rečiau juoda, 2 -4,2 mm ilgio. Kūnas ovalo formos, kresnas. Antsparniai, kojos, priešnugarėlės (pronotum) priekinis kraštas, o kartais ir vidurys rausvai rudi, taškuoti, matiniai su netaisyklingomis vagutėmis. Vabzdžio priešnugarėlė su smulkiais punktyrais, kurie ryškiau matomi priekyje ir šonuose. Antenos ir letenos geltonos. Pilvelis nuo antrojo segmento įstrižas, pleištiškas, be išaugų ar gumburėlių su tankiais plaukeliais, tame tarpe ir patelių.
Lerva išgaubtai sulenkta, balta, 5-6 mm ilgio.
Biologija
Ąžuolinis balangraužis skraido balandžio-gegužės mėn. (kai kuriuose literatūros šaltiniuose birželio-liepos mėn.) esant šiltam ir saulėtam orui vidudienį ir vakare. Lyčių santykis 1:1. Pirmos kartos vabalai, jeigu vegetacijos laikotarpiu oro temperatūra yra aukšta, atsiranda jau liepos mėn. ir po skraidymo bei poravimosi, kuris trunka iki rugpjūčio, sudaro naują generaciją. Patelės po apvaisinimo žievėje ir balanos paviršiniame sluoksnyje išgraužia tiesius skersinius, kartais įstrižus 1-3 cm ilgio motės takus ir juose vidutiniškai padeda nuo 17 iki 36 kiaušinėlių. Motės takai aiškiai matomi medienoje. Motės tako graužimo metu laukan pašalinamos rudos grauženos, kurios užsilaiko žievės plyšiuose. Kartais motės takų tankis žievės paviršiuje yra labai didelis ir siekia 70 vnt./m². Po dviejų savaičių išsiritę lervos išgraužia žievėje ir viršutiniame medienos sluoksnyje labai ilgus ir tankius takus, pradžioje tiesius, vėliau išsiskiriančius įvairiomis kryptimis ir iki 15 cm ilgio. Žiemoja 3-5 ūgio lervos. Peržiemojusios lervos anksti pavasarį (kovo pabaigoje) toliau graužia takus sukeldamos gyvosios žievės ir brazdo apmirimą. Lėliukėmis virsta balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje ovalo formos lopšeliuose įgilintuose balanoje, rečiau žievėje. Išsiritę balandžio ar gegužės mėn. vabalai išgraužia žievėje 1,5-1,7 mm dydžio apvalias išskridimo angas ir tada pradeda papildomąjį maitinimąsi gyvų ir sveikų ąžuolų lajose įsigrauždami 3-5 mm gylyje į vienų, rečiau dviejų, metų ūglių žievę ir balaną. Kai kada aikštelėmis išgraužia žievę negiliai pažeisdami balaną. Apninka viršutinę lajos dalį ir papildomai maitinasi išgrauždami aikšteles jaunų ūglių šakutėse, prie pumpurų pagrindo ar lapkočių pamatuose. Užpuola apsilpusius kartais ir sveikus, bet jaunus ąžuoliukus, o senų pažeidžia viršūnes, šakas. Vystymosi ciklas dažniausiai vienmetis, tačiau esant palankioms meteorologinėms sąlygoms vasaros pabaigoje gali atsirasti antra generacija, kuri baigia savo vystymąsi sekančiais metais.
Ekologija
Pagrindinė medžių rūšis kuria maitinasi ąžuolinis balangraužis yra ąžuolas, rečiau bukas, skroblas, beržas, guoba, tuopa, gluosnis ir kaštonas, o taip pat, vaismedžiai.
Ąžuolinis balangraužis yra pavojingas ir dažnai neįvertintas ąžuolo liemenų kenkėjas, kuris dažniausiai ir intensyviausiai pasireiškia išretėjusiuose, taip pat, nuo įvairiausių abiotinių, biotinių ir antropogeninių veiksnių nusilpusiuose medynuose. Apgyvendina ir nudžiovina šakas vyresnio amžiaus medžių lajų viršutinėje dalyje, taip pat, apninka jaunų ąžuoliukų kamienus ir kartu su kitais liemenų kenkėjais arba savarankiškai juos gali nudžiovinti. Esant vidutiniam motės takų tankumui (45 vnt./m²) iš vieno medžio išskridusių vabalų skaičius siekia apie 37 tūkst. vnt. Didelę ūkinę reikšmę gali taip pat turėti gyvybingiems sveikiems ąžuolams padaromi pakenkimai papildomo maitinimosi metu, kai stipriai išretinamos lajos. Susilpnėjus transpiracijai ir asimiliacija po kelių metų gali nudžiūti visas medis. Vabalai išskridę iš vieno medžio gali pažeisti iki 10 tūkst. ūglių, kurie dažnai to pasekoje būna nulaužiami vėjo. Ši vabzdžių rūšis taip pat daro netiesioginius pažeidimus papildomo maitinimosi metu infekuodami sveikus ąžuolus grybo Ceratocystis spp. sporomis, kuris sukelia vandens indų ligą (ąžuolų vytimas). Minėto grybo sporos išnešiojamos taip pat ąžuolinio balangraužio patelėms graužiant motės takus.
Priemonės
Profilaktikos pagrindas yra miško higienos reikalavimų laikymasis, o visų pirma prieš kenkėjų skraidymą nenužievintos padarinės medienos, kirtimo atliekų ir šakų pašalinimas iš miško, pakankamo medynų glaudumo išlaikymas. Mediena, kuri negali būti išvežta iš miško, turi būti nupurkšta insekticidais. Nustatyti ąžuolinio balangraužio atsiradimo momentą galima vasaros pabaigoje pereinamo saulės apšvietimo vietose išdėstant nukirstus jaunus ąžuolus su šakomis arba šakas, kaip vabzdžiagaudžius medžius, kurių kamienus reikia nužievinti, šakas sudeginti atsiradus pirmosioms lervoms. Šių kenkėjų apniktą ąžuolo žaliavinę medieną iki kovo pabaigos reikia išvežti iš miško, po to, sugaminti ir išdžiovinti.
Literatūra, nuorodos
Pileckis S., Žuklys L. Augalų apsaugos darbuotojų žinynas. Vilnius, 1974. P-29.
Žiogas A. Miško entomologija. Kaunas, 1997. P-195.
Kolk, A. Starzyk, J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych. Warszawa, 1996. P-626-629.
M.G. Yates. The biology of the oak bark beetle, Scolytus intricatus (Ratzeburg) (Coleoptera: Scolytidae), in southern England. [interaktyvus]. [žiūrėta 2015-11-02]. Prieiga per internetą:
Scolytus intricatus. [interaktyvus]. [žiūrėta 2015-11-02]. Prieiga per internetą: