Kiaušiniškasis pjovėjas - Otiorrhynchus ovatus L. (Col.)

Klasė Insecta Vabzdžiai
Būrys Coleoptera Vabalai
Pobūris Polyphaga Įvairiaėdžiai
Šeima Curculionidae Straubliukiniai

Medžio rūšis: spygliuočiai ir lapuočiai    
Pažeidimo vieta: spygliai, jauni ūgliai, šaknys, dygstančios sėklos        
Pažeidimo pobūdis: žaizdos      
Pažeidimo laikas: balandžio - birželio mėn.    
Medžio amžius: medeliai iki 3 metų amžiaus 

Morfologija
Kiaušiniškųjų pjovėjų, kaip ir kitų straubliukų šeimos vabalų, galva priekyje ištįsusi į straublelį, kurio viršūnėje yra graužiamieji burnos organai. Antenos alkūniškai buožiškos, antenų stiebeliai ilgi, prisegti straublelio šonuose. Letenos keturnarės, vaikščiojamosios. Vabalas apie 4-6 (8) mm ilgio. Kūno spalva įvairuoja nuo tamsiai rudos iki juodos, blizgantis. Antenos ir kojos rausvos. Kūno viršus apaugęs švelniais vos pastebimais plaukeliais. Antsparniai plačiai kiaušiniški su ryškiomis vagutėmis. Tarpueiliai antsparnių šonuose ir užpakalinįje dalyje grūdėti. Priešnugarėlės šonai apvalūs, viduryje yra išilginės stambios raukšlelės. Vidurinė raukšlelė iškilusi, blizganti. Priekinių šlaunų danteliai baigiasi dviguba viršūne ar smulkiai dantyti. Kiaušiniškasis pjovėjas savo kūno sandara panašus į juodąjį pjovėją (Otiorrhynchus niger Fabr.). Pastarojo kūnas ilgesnis (9-11 mm) ir straubliuko ilgis toks pat kaip ir plotis. Kiaušiniškojo pjovėjo straubliukas yra ilgesnis už plotį.
Kiaušinėliai ovalūs, balti. Lervos bekojės, storokos, kiek pakumpusios, turi aiškią nedidelę gelsvai rudą galvą. Ilgis siekia iki 12 mm.
Lėliukės laisvo tipo, baltos spalvos su aiškiai išreikšta kūno sandara. Ilgis apie 10 mm, plotis apie 5 mm. Pilvelio paskutiniame segmente matosi du rudi stori dygliai ir šeši tamsūs šereliai.

Biologija                       
Suaugę vabalai žiemoja po nukritusiais lapais, tarp augalų likučių ir dirvos viršutiniame sluoksnyje. Nuo ankstyvo pavasario vabalai minta įvairių erškėtinių augalų lapais, pumpurais bei žiedais – išgraužia juose duobutes ir skylutes. Gali graužti spyglius ir pumpurus. Po maitinimosi ir poravimosi patelės deda kiaušinėlius nuo gegužės iki birželio pabaigos į dirvą, taip pat daigynuose ir želdiniuose į sodinimo vietose išpurentą dirvą. Patelė kiaušinėlius deda dalimis pertraukose tęsdama papildomą ir atsinaujinamąjį maitinimąsi. Pirmais gyvenimo metais patelė padeda iki 50, antrais iki 200 kiaušinėlių. Generacija gali būti vienmetė arba dvimetė. Išsiritusios lervos graužia jaunų augalų šaknis.
Lervos be kitų augalų minta braškių ir žemuogių šaknimis. Liepos mėn. virsta lėliukėmis. Po keturių savaičių iš lėliukių išsivysto vabalai. Tai užtrunka iki rugpjūčio vidurio. Jauni vabalai neišlenda į žemės paviršių ir lieka žemėje lėliukių lopšeliuose iki sekančių metų pavasario. Išorinis šių kenkėjų pakenkimo požymis - tai spyglių geltimas ir vėliau paraudimas. Vabalai pavasarį puola jaunus medelius nuo viršūnės. Iš apgraužto spyglio lieka tik pagrindinė gysla arba spygliai išgraužiami pjūkliškai.

Ekologija
Kiaušiniškieji pjovėjai turi tris savo ekologija ir biologija panašius porūšius. Tai - Otiorrhynchus ovatus L. (Col.), Otiorhynchus ovatus glacialis (Affelbeck), Otiorhynchus ovatus ovatus (L).
Pjovėjai, kaip sėjinukų ir sodinukų kenkėjai Lietuvos entomologinėje literatūroje yra minimi, tačiau iki šiol daigynuose dažniausiai buvo randami tik pavieniai pakenkimai. Didesnio masto pakenkimai aptinkami retai. Kenkėjas paplitęs Europoje, centrinėje Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Polifagas. Kenkia braškėms, žemuogėms, obelims, kriaušėms, kitiems medžiams ir krūmams. Vabalai apgraužia erškėtiečių (Rosales) šeimos augalų šaknis. Gali graužti spygliuočių sėklas, jaunų spygliuočių medelių šaknis daigynuose. Šio kenkėjo vabalai gali maitintis ant jaunų eglių ir kitų spygliuočių ar lapuočių medžių rūšių, taip pat želdiniuose ir daigynuose. Maitinasi naktį, išgrauždami aikšteles 1-2 metų amžiaus eglių jaunų ūglių ir šakelių žievėje. Kai kenkėjų daug, pakenkiami spygliai ir pumpurai. Mėgsta maitintis užtamsintose ir drėgnose vietose. Lervos graužia jaunų medelių šaknis, dažniausia pušaičių ir eglaičių sodinukų. Plonos eglaičių šaknys sugraužiamos pilnai, o storesnėse ir senesnėse padaromos žaizdos, išgraužiant aikšteles. Pjovėjų lervos apgrauždamos šaknų žievę arba visiškai sunaikindamos šaknis sąlygoja sėjinukų ir sodinukų džiūvimą. Išoriniai medelių džiūvimo požymiai panašūs kaip ir nuo grambuolių, todėl, pastebėjus tokius reiškinius, reikalingi dirvožemio tyrimai. Ant ūglių, spyglių ir pumpurų vabalų padaryti pakenkimai ūkinės reikšmės neturi, nors kartais gali nusilpninti medelius ir atsirasti įvairios deformacijos.

Priemonės
Kasami izoliaciniai grioveliai aplink daigynus, kaip ir pušų straubliukams naikinti. Grioveliuose vabalai surenkami ir sunaikinami arba apipurškiami insekticidais. Rekomenduojama ištisinė dirvos dezinsekcija, kai 1m² randama 7-15 lervų, tačiau Lietuvoje nėra tam tikslui tinkamų insekticidinių preparatų.

Literatūra, nuorodos
Pileckis S, Žuklys L. Augalų apsaugos darbuotojų žinynas. Vilnius, 1974. P-190-191
Pileckis, S., Monsevičius, V. Lietuvos fauna: Vabalai. II tomas, Vilnius, 1997. P-157
Žiogas, A. Miško entomologija. Kaunas, 1997. P-120
Kolk, A.; Starzyk, J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych. Warszawa, 1996. P-80-83
R.L  Furniss, V.M. Carolin, US  Western forest insects. Department of agriculture. Forest service, 1992. P-230-231
Forest Pest Insects in North America: a Photographic Guide [interaktyvus]. [žiūrėta 2015-11-12]. Prieiga per internetą: