Curculio glandium (Marsh.).
Balaninus glandium (Marsh.).

Pažeidimai 

Morfologija

Vabalas 4-9 mm ilgio, rudas, apaugęs šviesesniais šereliais. Galva ištįsusi į ilgą, charakteringą straublelį, prie kurio prisitvirtinusios antenos. Priešnugarėlė siauresnė už antsparnius. Antsparniai vagoti, su tamsesnės spalvos dėmėmis. Kiaušiniai ovališki,ištįsę, 0,4x0,8 mm skersmens, balkšvi. Lerva balta su ruda galva, bekojė, C - formos, iki 10 mm ilgio. Lėliukė panaši į suaugėlį, 4-10 mm ilgio, šviesiai ruda.

Biologija 

Pirmi vabalai, peržiemoję dirvoje, pasirodo balandžio-gegužės mėnesiais ir minta ąžuolų bei kitų medžių ir krūmų lapais, išgrauždami tarp lapo gyslų netaisyklingos formos skyles. Nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio mėnesio patelės skrenda į ąžuolų lajas ir nesubrendusiose gilėse išgraužia skyles į kurias sudeda 1-4 kiaušinius (viso viena patelė padeda apie 120 kiaušinių). Po 10-14 dienų iš kiaušinių išsirita lervos, kurios ima graužti vingiuotus takus gilės viduje. Lerva gile minta rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Iš pradžių pažeistos gilės vystosi normaliai, tačiau neužilgo patamsėja ir nukrenta žemėn. Gilei nukritus žemėn ir lervoms bebaigiant maitintis, viena iš gilėje esančių lervų išgraužia plačią angą gilės paviršiuje. Per išgraužtą angą išlindusios lervos sulenda į dirvą, kurioje ir žiemoja 10-50cm gylyje (taip pat žiemoti lieka ir dalis suaugusių vabalų). Kitų metų vasaros pradžioje, peržiemojusi lerva virsta lėliuke, o po dviejų savaičių - suaugėliu. 

Metų bėgyje pastebimi du gilinio vaisiastraublio pagausėjimai: pirmasis - pavasarį išlindus peržiemojusiems suaugėliams, antrasis - vasaros viduryje, išsiritus naująjai kenkėjų kartai. Gilinio vaisiastraublio vystimosi ciklas nepastovus, mat lervos gali likti diapauzėje net kelis metus.

Ekologija

Paplitęs nuo Maroko iki Kaukazo ir kai kurių Sibiro vietovių. Europoje aptinkamas beveik visur. Retesnis tik skandinavijos šalyse, kurių šiauriniuse rajonuose neaptinkamas. Buveinė - derantys gryni ir mišrūs ąžuolynai, parkų medžiai, ąžuolo sėklinės plantacijos. Lervos dažniausiai vystosi paprastojo ąžuolo gilėse rečiau bekočio ir raudonojo ąžuolų gilėse, paprastojo ir turkinio lazdyno riešutuose, valgomojo kaštainio vaisiuose. Takai būna užpildyti rudomis išgraužomis. Viena lerva besivystydama sugraužia apie puse gilės masės. Gilėse gyvena ištisą vasarą. Dalis pažeistų gilių priešlaiką nukrenta.

Mieliausiai gilinis vaisiastraublis renkasi plačiomis lajomis, gerai saulės apšviestus, prapučiamus medžius. Todėl dažniausiai aptinkamas medynų pakraščiuose, parkuose. Šiam kenkėjui ypač tinkamos yra paprastojo ąžuolo sėklinės plantacijos, kur jo žala ūkiniu pažiūriu yra didžiausia.

Priemonės 

Nors naikinamųjų priemonių taikymas yra ribotas, jas projektuoti tikslinga sėkliniuose objektuose, ypač jaunesnio amžiaus derančiose ąžuolo sėklinėse plantacijose.

Teisingai ir laiku formuotose ąžuolo sėklinėse plantacijose patogiausia kenkėjus naikinti kontaktinių insekticidų tirpalais, paskleidžiant juos traktorinio purkštuvo pagalba. Gausaus derliaus metais stebimi sėkliniai objektai, kuriuose yra numatyta rinkti giles. Stebima gegužės ir liepos mėnesiais, per savaitę du kartus. Pastebėjus ant medžių lapų ar ūglių suaugėlius arba pirmuosius gilių pažeidimus (gilių paviršiuje matomos skylutės) reikia nedelsiant nupurkšti medžių lajas. Purškimai pakartojami po dviejų savaičių. Profilaktikai į insekticidų tirpalą tikslinga įmaišyti ir fugicidų stabdančių gilių puvinius ir miltligę. 

Taip pat prieš renkant giles, ir įtariant gausius kenkėjų pažeidimus, reikia atlikti gilių sveikatingumo įvertinimą. Apskaitoma nemažiau kaip 10 medžių 1 ha. Nuo kiekvieno medžio surenkama po 30 - 50 gilių. Pirmiausiai atskiriamos gilės su pastebėtais kenkėjų ir grybinių ligų pažeidimais. Po to atrinktos, be išorinių pažeidimo požymių, gilės merkiamos į vandenį. Suskaičiuojamos nuskendusios, sveikos, gilės. Sveikų gilių skaičius išreiškiamas procentais. Nusprendžiama ar bus renkamos gilės ir atliekamas jų rūšiavimas.

Literatūra, nuorodos

Kolk, A.; Starzyk R. Atlas szkodliwych owadow lesnych. Waszawa, 1996.

Stocki J.; Kinelski S.; Dzwankowski R. Szkodniki nasion i owocow drzew i krzewow lesnych. Waszawa, 2007.

Navasaitis M.; Ozolinčius R.; Smaliukas D.; Balevičienė J. Lietuvos dendroflora, Kaunas, 2003.